RUOŠIAMA SPAUDAI


JOE DISPENZA

TAPKITE ANTGAMTIŠKI

Nepaprasti paprastų žmonių pasiekimai

PRADŽIOS ŽODIS

 Kartais atsitinka taip, kad visai paprasti žmonės staiga peržengia visas įmanomas galimybių ribas. Tokių atvejų žmonijos istorijoje būta daug. Štai tradicinių kovų meistras Li Čingjunas iš Kinijos gimė 1677 metais, o mirė 1933 metais. Jo gyvenimo trukmė buvo 256 metai! Jis turėjo keturiolika žmonų ir susilaukė daugiau nei 200 vaikų.

Dar vienas ribų peržengimo įrodymas yra spontaniškas pasveikimas nuo vadinamųjų neišgydomų ligų. Tokių atvejų visame pasaulyje užfiksuota tūkstančiai, jie uždokumentuoti ir aprašyti specializuotose žurnaluose.

Šie ir panašūs faktai leidžia daryti prielaidą, kad mes esame ne tokie, kaip apie save manome. Esame tokie, kokių savęs net nedrįstame įsivaizduoti.

Tačiau padėtis pamažėle keičiasi. Žiniasklaidoje pasirodo vis daugiau pranešimų apie nepaprastas žmogaus galimybes ir mes, užuot klausę „Ar tai tikrai įmanoma“, vis dažniau užduodame tokį klausimą: „Kaip tą pasiekti?“ Ką turime daryti, kad nubustų mūsų nepaprastas potencialas? Kaip paprasti žmonės padaro nepaprastus dalykus? Tai yra klausimas, į kurį pabandysime atsakyti šioje knygoje.

Knygos autorius Džo Dizpenza (Joe Dispenza) yra mokslų daktaras ir šiuolaikinis mistikas. Daktaro Dispenzos interesų ratas labai platus, jo vizija aprėpia tokias mokslo sritis kaip epigenetika, molekulinė biologija, neurokardiologija, kvantinė fizika – ir tai dar ne viskas. Džo Dispenza siūlo visai naują požiūrį ir į mokslą, ir į individo galimybes. Tos galimybės yra iš tikrųjų nepaprastos ir atskleisti jas gali kiekvienas – namų šeimininkės, studentai, darbininkai, mokslininkai, inžinieriai, gydytojai.

Platus daktaro Dispenzos akiratis ir bandymai aprėpti kelias pažinimo sritis nėra naujas dalykas. Panašų modelį savo veikloje sėkmingai taikė kai kurie didieji senovės mokytojai. Modelis paremtas viena paprasta idėja: kai tiesiogiai patiriame savo neriboto potencialo užuomazgas, mes pasiryžtame tą potencialą visiškai atskleisti. Toks ir yra šios knygos tikslas. Tai vadovas, kuris padės jums tapti tokiems, kokie iš tikrųjų trokštate būti. Jūs išmoksite palaikyti gerą kūno sveikatą, sužinosite, kaip sukurti idealius santykius ir užmegzti ryšį su mistine sfera.

♦♦♦

Savo akimis mačiau, kaip šis modelis veikia tikrovėje. 1998 metais su grupe piligrimų keliavau po vakarų Tibeto kalnus. Viena iš mūsų lankytinų vietų buvo nuošalus urvas, kuriame maždaug prieš devynis šimtus metų gyveno didis tibetiečių jogas ir poetas Milarepa. Apie Milarepą man daug papasakojo vienas sikhų mistikas, pas kurį aš prieš kelerius metus mokiausi jogos. Mokytojas man atskleidė šio tibetiečių šventojo gyvenimo istoriją. Milarepa gimė turtingoje šeimoje, bet dėl klastingų giminaičių intrigų šeima visą turtą prarado. Tada Milarepos motina nusiuntė jį mokytis juodosios magijos, kad jis giminaičiams atkeršytų. Milarepa iš tikrųjų įvaldė juodąją magiją ir giminaičius nubaudė, bet paskui suprato, kad jo poelgis buvo visiškai beprasmis, ir ėmė ieškoti nušvitusio mokytojo, kad šis padėtų jam apvalyti suterštą karmą. Dvylika metų intensyviai meditavęs, Milarepa nušvito ir pats tapo mokytoju. Istoriniai šaltiniai byloja, kad jis buvo pažadinęs nepaprastas vidines galias ir demonstravo jas savo mokiniams, idant parodytų jiems, jog žmones riboja tik jų įsitikinimai ir nieko daugiau.

Milarepos urvą pasiekėme po sunkaus devyniolikos dienų žygio. Turėjome priprasti prie aukštikalnių sąlygų, nes veiksmas vyko 4500 metrų aukštyje. Oras buvo išretėjęs ir labai sausas, tokiomis sąlygomis reikia labai saugotis peršalimo. Bet įveikę visus sunkumus mes galiausiai pasiekėme žygio tikslą. Atsidūrėme vietoje, kur gyveno ir rodė stebuklus didysis jogas Milarepa. Vienas iš jo stebuklų buvo delno atspaudas akmeninėje urvo sienoje. Pasakojama, kad Milarepa priglaudė delną prie akmens ir paspaudė – delnas įsispaudė į akmenį tarsi į minkštą molį. Milarepos delno atspaudas buvo skirtas ne tik jo mokiniams, bet ir visiems tiems, kurie kada nors aplankys šią vietą. Įėję į urvą, mes žibintuvėlių šviesoje ėmėme tyrinėti urvo sienas ir pamatėme kelis tokius atspaudus. Į vieną iš jų aš įstačiau savo delną. Mane apėmė įkvėpimas ir pagarbi baimė. Susimąsčiau apie Milarepą. Ką jis jautė, kai prilietė delną prie sienos ir įsiskverbė į akmenį? Kaip jam pavyko nugalėti fizikos dėsnį, kuris sako, kad du fiziniai objektai (ranka ir akmuo) vienu metu toje pačioje vietoje būti negali? Tada tarsi perskaitęs mano mintis prabilo mūsų grupės vedlys tibetietis:

– Kai didis mokytojas (Tibete tokie mokytoji vadinami gešė) medituodavo, jis susiliedavo su savo urvu, tapdavo jo dalimi ir galėdavo daryti, ką panorėjęs. Savo urve jis būdavo visiškai laisvas, urvas jo neapribodavo. Tokiu būdu gešė parodydavo savo mokiniams, kad jie gali tapti laisvi.

Vedlio žodžiai buvo labai prasmingi. Milarepa iš tikrųjų skatino savo mokinius išsilaisvinti. Akmeninė urvo siena buvo barjeras, kuris varžė jų kūnišką laisvę. Bet Milarepa parodė, kad tą barjerą galima įveikti. Barjeras, kaip mokė Milarepa, iš tikrųjų buvo ne akmeninė siena, o mokinių protas. Mokiniai buvo įsitikinę, kad akmeninės sienos su ranka perverti neįmanoma, jie tvirtai „žinojo“, kad akmuo yra kietesnis ir minkštas delnas į jį įsiskverbti negali. O Milarepa žinojo, kad žmogus tą padaryti gali. Įdomiausia, kad ir mokiniai, ir Milarepa buvo teisūs. Ir mokiniai, ir jų mokytojas gyveno savuose pasauliuose. Ir tie pasauliai buvo tokie, kaip jie apie juos galvojo.

Priglaudęs delną prie Milarepos delno atspaudo, aš paklausiau savęs: „Ar ir mus šiandieną varžo tie patys barjerai, su kuriais buvo susidūrę Milarepos mokiniai? Jeigu tai tiesa, kaip mes tuos barjerus galėtume įveikti?“

Ne kartą įsitikinau, kad jei koks nors dalykas yra tiesa, tai ši tiesa mums atsiskleis keliais būdais. Vienaip tiesą savo mokiniams atskleidė didis praeities jogas Milarepa ir kitaip tą padarė šios knygos autorius Džo Dispenza. Milarepa tiesą atskleidė per tiesioginę patirtį, o Džo Dispenza tą padarė moksliniais metodais. Ir Milarepa bei kiti mistikai, ir Džo Dispenza parodė, kad mūsų kūnai, mūsų pasaulis, mūsų gyvenimo aplinkybės ir netgi visa visata yra tokie, kokia yra mūsų sąmonė.

Taigi tiesą galime pažinti per tiesioginę patirtį. Taip savo mokinius mokė Milarepa. Pamatę, kad mokytojas atliko „neįmanomą“ dalyką, jie peržengė proto sukurtą barjerą ir tapo laisvi. Tą patį žingsnį jums padės žengti ši knyga. Jūs sužinosite, kaip atlikti kvantinį šuolį į kitą tikrovę, kuri yra tokia, kokios trokštate ir apie kokią svajojate.

Tokia yra šios knygos jėga!

Joje aiškiai ir paprastai pateikta nauja pasaulio suvokimo paradigma, kurios pagrindas yra šiuolaikinės kvantinės fizikos atradimai ir senovinių mokymų išmintis. Tačiau senieji mokytojai šią išmintį kaupdavo visą gyvenimą, o čia ji sudėta į vieną knygą ir ji jums dabar papasakos, kaip tapti antgamtiškiems.

– Gregg Braden, knygų „Dieviškoji matrica“ ir „Sąmonės kodai“ autorius

————————–

David R. Hawkins

PALEIDIMAS

Atsidavimo ir susitaikymo kelias

Ši knyga atskleidžia mechanizmą, kuris padės jums atskleisti vidines galias, kad būtumėte laimingi ir sveiki, kad jus lydėtų sėkmė, kad nubustų jūsų intuicija ir kūrybingumas, kad jūsų gyvenimas būtų kupinas besąlyginės meilės, grožio ir ramybės. Tos galios yra jūsų ir jūs jas galite pažadinti. Jos nepriklauso nuo jokių išorinių aplinkybių, jums nereikia išpažinti jokios religijos. Vidinė ramybė yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė ir jos negali suvaržyti jokia žmonių grupė. Štai kokia yra universali visų didžiųjų mokytojų ir šventųjų žinia: Dangaus karalystė jau jumyse. Daktaras Haukinsas sako: „Viskas, ko jūs siekiate, nesiskiria nuo jūsų tikrojo AŠ.“

Bet jeigu tai tiesa, kodėl ramybė, meilė, kūrybingumas ir kitos pozityvios būsenos taip sunkiai pasiekiamos? Kodėl taip nelengva atskleisti tą savo vidinę dalį? Kodėl tiek daug nelaimingų žmonių? Jeigu mumyse „jau yra Dievo karalystė“, kodėl taip dažnai jaučiamės lyg pragare? Kaip atsikratyti vidinio dumblo, kuris taip trikdo mūsų kelionę? Jaučiamės taip, lyg koptume į statų, slidų kalną. Žodžiai apie laimę ir džiaugsmą skamba gražiai, bet mus kur kas dažniau lydi liūdesys, pyktis, neviltis, pavydas. Mes nuolat ką nors smerkiame ir kritikuojame ir šie pikti balsai drumsčia mūsų pirmapradę vidinę tylą. Kaip išsilaisvinti? Ką turėtume padaryti, kad išmoktume nevaržomai šokti džiaugsmo šokį, kad pamiltume visą žemės gyvybę ir kad realizuotume savo aukščiausią potencialą? Kaip mums tapti kanalais, per kuriuos į pasaulį imtų lietis palaima ir grožis?

Šioje knygoje daktaras Haukinsas parodo kelią į laisvę. Tai kelias, kurį taip trokštame rasti, bet tą padaryti mums labai sunku.

Dauguma mūsų esame taip išauklėti, kad visus materialius ir net dvasinius pasiekimus siejame su sunkiu darbu ir didelėmis pastangomis. „Lieti prakaitą“, „plušėti nuo aušros iki sutemos“, „užsidirbti kruvinas nuospaudas ant delnų“ – tokie ir kiti pasakymai atspindi protestantiškos etikos palaikomą požiūrį, kad bet kokią sėkmę šiame pasaulyje atneša tik sunkus darbas. Nedirbsi – neturėsi, sakoma. Ir mes tuo tikime. Tačiau kur mus sunkus darbas ir didelės pastangos iš tikrųjų nuveda? Ar daug dirbdami tampame ramesni? Tikrai ne! Vis viena lieka kaltės jausmas ir nepasitenkinimas, mes jautriai reaguojame į kitų žmonių kritiką ir mums trūksta garantijos, kad ateityje viskas bus gerai.

Jeigu paėmėte skaityti šią knygą, tikriausiai jūsų kantrybė jau trūko, nes jūs pamatėte, kad pastangos norimų vaisių neduoda. Kuo labiau neriatės iš kailio, kad ką nors įgytumėte, tuo jūsų troškimas tampa tolimesnis. Turbūt ne kartą klausėte savęs, ar nėra kito būdo, kaip pasiekti vidinę ramybę ir patenkinti savo troškimus.

Toks būdas yra!



Omraam Mikhaël Aïvanhov

EIKITE IR TELYDI JUS ŠVIESA

I

Kad nereikėtų sakyti: „Ak, jeigu tik būčiau žinojęs!..“

Nors žmonės puikiai sugeba atskirti gėrį nuo blogio savo ir kitų žmonių gyvenime, jie daro vis tas pačias klaidas. Sunku tai pripažinti, tačiau yra būtent taip. Kai jiems kas nors pasako tiesą, jie ima tvirtinti, kad viską suprato, tačiau ir toliau elgiasi po senovei. Kodėl? Todėl, kad čia nepakanka vien tik jų intelekto, reikia paliesti kitas stygas. Negalima pasikliauti žmogumi, kuris sako „Taip, suprantu“, tačiau eina visai kita kryptimi, jeigu taip jam diktuoja jo jausmai ir troškimai.

Nepuoselėju iliuzijų, nes puikiai suprantu, kad dvasinio Mokytojo galimybės yra labai ribotos – jis gali tik paaiškinti žmonėms, kaip išbristi iš tos pelkės, kurioje jie įklimpę, gali pasakyti, kas jų laukia, jeigu jiems pavyks tai padaryti, tačiau Mokytojas negali pakeisti žmonių pomėgių ir jų poreikių. Tai turi padaryti patys mokiniai, jie privalo suvokti, kad čia slypi jų išsigelbėjimas.[1] Tačiau net ir to nepakanka. Kad ir kaip trokštų širdis eiti šviesos keliu, iškyla trečioji kliūtis, kurią įveikti sunkiausia: vidinė jėga, kurią mes vadiname įpročiu, įnirtingai priešinasi ir neleidžia pasukti nauja kryptimi.

Pateiksiu labai paprastą pavyzdį. Žiūrėdami televizijos laidą apie badaujančią Afriką, visi žiūrovai supranta, kad reikia ką nors daryti, nes nežmoniška leisti kitiems taip kentėti. Daugelis žiūrovų taip sukrėsti, kad regi šias žmonių kančias su ašaromis akyse. Tačiau jeigu jiems dabar paaiškintume, ką iš tikrųjų reiktų daryti, kad badaujantieji būtų pamaitinti, ar daug atsirastų tokių, kurie ryžtųsi atsisakyti savo ramybės ir įpročių? Ar paaukotų jie bent dalį savo pinigų, kuriuos taupė pramogoms ir malonumams, idant kitų žmonių kančia taptų lengvesnė? Lygiai taip pat viskas vyksta ir tada, kai žmonės nori pakeisti gyvenimą: jų protas ir jausmai tam pritaria, tačiau valia jokiu būdu neįstengia nugalėti blogų įpročių, tingulio ir egoizmo.

Klausydami mano kalbų ar skaitydami mano knygas, žmonės galvoja: „Vargšelis, negi jis iš tikrųjų tiki, kad taip lengva nukreipti mus išminties, teisingumo ir meilės keliu?..“

Ne, nesu toks naivus ir nemanau, kad tai yra lengva, tačiau tiems, kurie renkasi manęs paklausyti, noriu visa tai išaiškinti, nes vidiniai pokyčiai prasideda tik tada, kai žmogus būna šį tą supratęs. Puikiai žinau, kad visa kita priklauso jau ne nuo manęs – juk negaliu priversti pamilti tiesos, jeigu žmogus mieliau gyvena iliuzijomis.

Tikrieji sunkumai prasideda tada, kai mums pavyksta suprasti ir pamilti tiesą. Visa tai esu patyręs pats. Supratau, kad galime priimti šviesą ir ją pamilti, bet kaip sunku jai atsiduoti! Dieve, koks ilgas ir sunkus kelias iki tikrojo nušvitimo! Vieną akimirką jau patikime, kad viskas gerai, kad mūsų psichikos materija pakluso ir nurimo, tačiau staiga ji vėl ima maištauti ir mus nuvilia. Tada vėl tenka viską pradėti iš naujo. Bet nenusiminkite, nes pamažu viskas nurimsta ir lydimi supratimo bei meilės mes atsiveriame šviesai. Tačiau žinokite, kad be meilės ir supratimo to pasiekti neįmanoma.

Suprasti, kas yra gėris, ir jo siekti nėra labai paprasta, bet dar sunkesnis trečiasis etapas, kai norime įkūnyti gėrį savo kasdieniniame gyvenime. Mes sutinkame, kad reikia gyventi santūriai, kad turime būti ištikimi savo sutuoktiniams, tramdyti pyktį, nuoširdžiai stengtis likti sąžiningi, tačiau kaip nesuklupti, kai susiduriame su pagunda? Jai atsispirsime tik aiškiai suvokę gėrį visuose trijuose lygmenyse, kitaip, sakant, čia turi dalyvauti protas, širdis ir valia. (Beje, kaip tik valia susiduria su didžiausiais sunkumais, kai mes bandome pakeisti senus įpročius.)

Blogas įprotis yra tarsi atspaudas, įsirėžęs mūsų subtiliuosiuose kūnuose ir nuolat atsinaujinantis.[2] Kad ir apgailestaujame dėl savo klaidų, jas darome vėl, o tada iš naujo atgailaujame. Taip susidaro begalinė klaidų ir apgailestavimų virtinė. Sąžinės graužatis, įsirėžusi šalia klaidos atspaudo, neleidžia jos ištaisyti ir perbraukia bet kokias mūsų pastangas kovoti, verkti ar muštis į krūtinę. Tai tarsi du tarpusavyje nesusiję, bet vienas kitą keičiantys faktai: klaida ir sąžinės graužatis. Jūs pasakysite: „Žmogus toks silpnas!“ Taip, žmogus silpnas dėl nežinojimo. Bet vieną dieną, kai jį pasieks šviesa, jis nugalės savo blogus įpročius.

Taigi ką reikia daryti? Pakeiskite tą atspaudą, kitaip sakant, pamažu ir sąmoningai blogus įpročius pakeiskite kitomis mintimis, kitais jausmais ir kitokiu elgesiu. Subtiliajame lygmenyje ims formuotis nauji atspaudai, kurie neutralizuos ankstesniuosius. Jie jų neištrins, nes niekas iš esmės neišsitrina, tačiau juos užgoš ir ims veikti.

Kartą vienas žmogus man prisipažino, kad jį labai traukia visos jaunos merginos. Žinoma, jis suprato, kaip tai gali būti pavojinga, tačiau nežinojo, kaip su tokiu potraukiu kovoti, ir paprašė mano patarimo. Štai ką aš jam atsakiau: „Stenkitės rasti tokią merginą, kuriai būtumėte visiškai abejingas, tada suvaldysite savo aistrą ir išsiugdysite įprotį nuo jos laikytis atokiai. Sutikęs kitą merginą, sugebėsite elgtis tinkamai. Tokiu būdu jūsų elgesys visiškai pasikeis ir net sutikęs tą merginą, dėl kurios anksčiau pamesdavote galvą, dabar elgsitės nepriekaištingai. Taigi nepraraskite budrumo ir bendraudamas su merginomis, kurios jums nekelia pagundos, ugdykitės charakterį.“

O kaip elgiamės iš tikrųjų? Priešingai – puolame prie žmonių ir pasineriame į dalykus, kurie mums teikia malonumą, o nuo kitko nusigręžiame. Kad įstengtume įveikti silpnybes ir atsispirti pagundoms, turime pavojingus užsiėmimus pakeisti tokiais, kurie mums bus palankūs. Taip susiformuos nauji elgesio stereotipai, kurie mus saugos. Ir nesvarbu, kad pagundos, kurioms neatsispiriate, nėra pražūtingos. Visada reikia siekti ko nors geresnio, kas skatintų mus tobulėti.

Ar žinote, kas mus skatina atgailauti? Tai velnias – pavadinkime jį tokiu vardu. Velnias tą daro todėl, kad mes su naujomis jėgomis ir šviežiu įkarščiu imtume daryti tas pačias klaidas. Aišku, jūs to nežinote. Atgailaudami ir verkdami, dar labiau sustipriname savo troškimus ir vėl nutrūkstame nuo grandinės. Tokia jau žmogaus prigimtis. Kas nieko neišmano apie tuos spąstus, ir toliau eina klaidingu keliu.

Daugybė žmonių mano, kad jie elgiasi gerai ir tarnauja gėriui. Tačiau iš tikrųjų viskas yra priešingai, bet žmonėms to įrodyti neįmanoma. Kodėl? Todėl, kad jie įsitikinę, jog pakanka protu suvokti idealą ir stengtis jį įgyvendinti. Deja, taip nėra ir būtent čia prasideda didžiausi sunkumai. Štai kodėl aiškus protas yra svarbiausia savybė, kurią turi išsiugdyti mokinys.

Gerai elgtis – labai svarbu, tačiau netinkamas elgesys dar nėra pati didžiausia blogybė. Sunkiausia būna tada, kai žmogus nesugeba suvokti, kad jis elgiasi blogai. Tada jis patenka į prieštaravimų painiavą. Žmogų ima lydėti nesėkmės, jį atstumia kiti, tačiau jam neaišku, kodėl taip atsitinka – juk jis mano, kad elgiasi nepriekaištingai, jis tikisi, kad jam visi pritars ar netgi juo žavėsis. Aišku, jis sutrinka ir padaro išvadą, kad prieš jį nusiteikęs visas pasaulis, o tai labai neigiamai paveikia jo mintis ir jausmus; jis ima maištauti, jo širdyje užgęsta meilė, jis liaujasi matęs šviesą. Taip nutinka todėl, kad žmogus nesugeba pripažinti, jog nesugebėjo tinkamai atlikti darbo trečiajame etape – jis neįkūnijo savo gyvenime gėrio.

Neverta pasukti dvasinio tobulėjimo keliu, kol nesuvokiame, kokia tvirta yra žemesnioji žmogaus prigimtis ir kiek reikia budrumo, nuolankumo bei pasiaukojimo, kad ją pakeistume.[3] Daugelis mano, kad tą padaryti padės dvasinis mokymas. Deja, ne! Suvaldyti savo psichiką kur kas sunkiau, nei mums atrodo! Kiekvienas žmogus gali siekti atsinaujinti ir atgimti, tačiau tai labai ilgas procesas, kuris, be kita ko, priklauso nuo darbo, atlikto ankstesnėse reinkarnacijose.[4]

[1]
                                    [1]. Žr. Kas yra dvasinis Mokytojas?Izvoro raštų rinkinys Nr. 207, 7 sk.
 

[2]
                                    [2]. Žr. Tikroji alchemija ir tobulybės paieškos. Izvoro raštų rinkinys Nr. 221, 6 sk.

[3]
                                    [3]. Žr. Dvi žmogaus prigimtys. Izvoro raštų rinkinys Nr. 213.

[4]
                                    [4]. Žr. Filosofinis akmuo Evangelijose ir alchemijoje. Izvoro raštų rinkinys Nr. 241, 11 sk.


CAROLINE MYSS

ŠVENTOSIOS SUTARTYS

Pažadinkite savo dieviškąjį potencialą

(arba Kaip archetipai padeda pažinti save)

Visi norime žinoti, kodėl čia esame. Kokia yra mūsų misija gyvenime? Žmones, kurie tai žino, lengva pastebėti: iš karto atkreipiame dėmesį į tai, kad jų gyvenimas yra prasmingas. Jie gerai žino savo tikslą, ir tai suteikia jiems stiprybės išgyventi sunkius laikus, taip pat padeda mėgautis gerais. Tačiau daugelis žmonių abejoja arba visiškai neturi supratimo, kokia yra jų gyvenimo užduotis.

Daug metų užsiimu informacijos apie sveikatą „nuskaitymu“ – nustatau žmogaus vidinę fiziologinę būklę intuityviai, o ne remdamasi fizine apžiūra ar tyrimų rezultatais. Žmonės dažnai klausia: „Kodėl sergu ir kaip galėčiau pasveikti?“ Tačiau dar dažniau iš jų girdžiu primygtinį klausimą: „Kodėl esu čia? Kokia mano tikroji užduotis? Ką turėčiau veikti gyvenime?“ Toks savęs pažinimo ir krypties gyvenime trūkumas tam tikra prasme taip pat yra sveikatos sutrikimas, nes gali sukelti emocinį stresą, kuris veda į depresiją, nerimą, nuovargį. Kai stresas ar negatyvios emocijos įsitvirtina, tai gali prisidėti prie ligos atsiradimo. Gyvenimo misiją nori sužinoti ne tik jūsų protas – šios žinios gyvybiškai svarbios visam jūsų kūnui ir dvasiai.

Pasimetimas gyvenime ar gyvenimas be krypties gali turėti ir kitų pasekmių. Savo misijos nežinojimas gali tapti destruktyviai veikiančia jėga santykiuose. Teologas ir mistikas, Harvardo profesorius velionis Hovardas Turmanas (Howard Thurman) dažnai sakydavo, kad kiekvienas žmogus turi užduoti sau du klausimus: „Pirmas klausimas yra „Kur aš einu?“, o antras – „Kas eis su manimi?“ Jeigu šiuos klausimus užduosite sau netinkama tvarka, turėsite bėdos.“1

Kai nesuprantame savęs, gyvenime neturime tikslo, lengvai galime įskaudinti save ir kitus. Jeigu nematome bendro savo gyvenimo vaizdo, susidūrę su sunkumais, nežinome, kaip tinkamai reaguoti į žmones ir įvykus. Vyriškis, vardu Filipas, kartą man pasakė, kad greičiausiai vis dar būtų laimingai vedęs, jeigu būtų žinojęs, ko turi siekti gyvenime ir kur jo vieta. Filipas daug metų nuolat buvo viskuo nepatenkintas ir nusivylęs, kol galiausiai žmona neapsikentusi jį paliko. Tačiau Filipas ir po skyrybų nesugebėjo įgyvendinti reikiamų pokyčių savo gyvenime bei darbe. „Deja, vieno pokyčio neužtenka, – pasakė jis man. – Kai procesas prasideda, jo jau nesustabdysi.“

Be abejo, jis teisus, bet, kaip kartą pasakė žinomas psichologas, Jungo pasekėjas Džeimsas Hilmanas (James Hillman), „turite atsisakyti savo dabartinio gyvenimo, jeigu norite gyventi tą, kuris jūsų laukia“. Jei Filipas būtų anksčiau suradęs savo kryptį gyvenime, vyras būtų elgęsis kitaip ir jo santykiai su žmona galbūt būtų buvę geresni. Tačiau jam nepavyko rasti savo kelio.

Jau daugiau nei septyniolika metų padedu žmonėms rasti savo vidinį kompasą ir per šį laiką įsitikinau, kad dvasinės ir emocinės orientacijos trūkumas įgavo epidemijos mastą. Tai jau ne tik asmeninė, bet ir globali problema: žvelgiant iš kosminės perspektyvos, kokia nauda visatai iš planetos, kurioje pilna sielų, neturinčių nė menkiausio supratimo, kodėl jos čia yra ir ką turėtų daryti.

Kai žmonės manęs klausdavo, kaip galėtų „pataisyti“ savo gyvenimą ir rasti savo kelią, anksčiau dažnai patardavau jiems melstis ir prašyti aukštesnės jėgos vadovavimo. Tačiau, nors malda iš tiesų yra veiksminga priemonė, vis svarstydavau, ar nėra kito būdo arba proceso, kuris padėtų aiškiau pamatyti savo gyvenimą ir rasti savo misiją. Žinoma, neįmanoma numatyti visko į priekį, bet jei įžvelgtume simbolinę savo patirčių reikšmę, būtume geriau pasirengę susidurti su neišvengiamais pokyčiais ir mokėtume geriau prisitaikyti. Užuot kovoję ir priešinęsi pokyčiams – ir taip kaupdami emocines žaizdas, – galėtume pažvelgti į įvykius kitoje šviesoje, priimtume pokyčius ir gyventume toliau.

Turint omenyje, kad savo misijos žinojimas yra labai svarbus dalykas tiek asmeniniu, tiek globaliu mastu, kyla klausimas, kodėl taip sunku sužinoti savo misiją? Kokie būdai geriausiai padeda tai padaryti? Kodėl kai kurie žmonės lengvai randa savo kelią, o kiti stengiasi iš visų jėgų, bet nepastebi net užuominų? Ką daryti, kad palengvintume sau šią užduotį?

Savo pačių labui turėtume pasistengti sužinoti savo misiją, nes tai nulemia, kaip gyvename savo gyvenimą, o visos detalės kaupiasi ir kuria sveikatą arba ligą. Per septyniolika metų atlikau apie aštuonis tūkstančius informacijos nuskaitymo seansų ir supratau, kad „mūsų biografija virsta mūsų biologija“ – apie tai rašiau savo knygoje Anatomy of the Spirit („Dvasios anatomija“). Kitais žodžiais tariant, visos nedidelės problemėlės ir sunkios traumos, kurias išgyvename, veikia mūsų kūną ir mūsų energiją. Kuo labiau nuklystame nuo tikrųjų savo gyvenimo tikslų, tuo didesnį nepasitenkinimą jaučiame ir tuo stipriau išbalansuojame savo energiją.

Žinodami savo misiją, galite optimaliai panaudoti savo energiją ir asmeninę galią. Aš vadinu tai gyvenimu pagal Šventąją Sutartį.

Per informacijos nuskaitymo seansus padedu žmonėms sąmoningai dirbti su energija, atkreipdama jų dėmesį į traumas ir kitus gyvenimo įvykius, kurie stipriai juos paveikė ir liko tūnoti energiniame lauke. Kai iškeliu šiuos prisiminimus į sąmonę, žmonės paprastai aiškiai pamato, kad, susitapatinę su savo žaizdomis ir patyrimais, prarado daug energijos ir galios. Aptikę šiuos „energijos nutekėjimus“, jie gali toliau tęsti apsivalymo procesą ir išsilaisvinti iš praeities įvykių įtakos. Nors toks prisiminimų iškėlimas yra naudingas, dauguma žmonių ir be mano pagalbos prisimena svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Manau, kad mano darbas didžiausią naudą duoda tada, kai padedu žmonėms suprasti, kokie mąstymo modeliai nuspalvina visus jų prisiminimus. Mūsų mąstymo modeliai nulemia tai, kokią reikšmę priskiriame savo patirtims. Ši pačių susikurta įvykių interpretacija išlieka ląstelių atmintyje ir neša emocinį krūvį, kuris veikia mūsų gyvenimą bei kūną.

Pavyzdžiui, kai prisimenate, kad mokykloje jums puikiai sekėsi matematika, šie prisiminimai gali įkvėpti ir daryti teigiamą poveikį jūsų kūnui bei protui. Bet jeigu ši sėkmė sukeldavo jūsų draugų arba brolių ir seserų pavydą ir sukurdavo tarp jūsų atstumą, prisiminimai sukels ir negatyvių emocijų. Gali būti, kad šis negatyvumas sukildavo jumyse kaskart, kai vėliau gyvenime sulaukdavote sėkmės, todėl pamažu geri pasiekimai pradėjo jums asocijuotis su kaltės jausmu. Tačiau jeigu šiuos emocinius sunkumus vertinsite kaip pamokas, kurios padėjo pasirengti ateities iššūkiams, užuot pykę ant pavydžių draugų, pajusite jiems dėkingumą už tai, kad prisidėjo prie jūsų mokymosi. Išmokę suprasti savo energiją ir suvokę, per kokią prizmę žiūrite į pasaulį, galite pradėti keisti savo mąstymą ir gyvenimą.

Ieškodami negatyvių emocijų savo biografijoje, pradėsite suprasti, kaip sąveikauja atskiri jūsų gyvenimo fragmentai ir kaip tai veikė jūsų praeitį, veikia dabartį ir jūsų sveikatą. Sugebėjimą pažvelgti į savo gyvenimą iš aukštesnės perspektyvos vadinu simboliniu matymu. Matydami bendrą savo gyvenimo vaizdą, galite nusibrėžti kitokią ateitį ir sukurti sąmoningas įvykių interpretacijas. Simbolinis matymas padeda susigrąžinti savo energiją, išgyti emociškai, dvasiškai, o kartais net ir fiziškai. Tai yra svarbus darbo su energija metodas, kurį naudosime gilindamiesi į savo Šventąsias Sutartis.

Nuskaitydama žmogaus simbolinę informaciją, matau jo energiją, sklindančią iš jo į visas puses. Taip pat matau, kaip ši energija pasireiškia atskiruose šio žmogaus vaidmenyse, ir kartu matau visų atskirų dalių sumą. Be to, matau žmogų kaip atskirą ląstelę, susijungusią su didžiąja energijos matrica. Mano seansuose žmonės virsta hologramomis. Jų bendras energinis modelis atsispindi kiekvienoje atskiroje ląstelėje, taip pat kaip kiekviena atskira siela aktyviai dalyvauja kuriant visumą, apimančią visą gyvybę planetoje. Mūsų žodžiai, mintys, darbai ir vizijos veikia ne tik mūsų sveikatą, bet ir visa, kas mus supa. Kiekvienas žmogus yra svarbi universalios Dvasios dalis ir kiekvienam yra skirta išpildyti Žemėje Šventąją Sutartį, kuri prisideda prie asmeninio dvasinio augimo ir prie visos globalios sielos evoliucijos.

Gyvenimo misijos, arba Sutarties, negalima apibrėžti remiantis vien išoriniu gyvenimu: karjera, hobiais ar romantiniais santykiais. Sutartis yra bendras santykis su asmenine galia ir savo dvasia: kaip dirbate su šia energija, kam ją atiduodate, kokiu laipsniu esate pasirengę atsiduoti aukštesniam vadovavimui. Tačiau, nors Sutartis nėra jūsų gyvenimo fizinės detalės, galite pasinaudoti šiomis detalėmis kaip užuominomis, kurios gali padėti suprasti savo Sutarties esmę. Gyvenimas susideda iš daugybės aspektų, atspindinčių tiek fizinę, tiek vidinę energiją. Jeigu pabandysite suvokti šių atspindžių visumą, galėsite nuspėti, kokia yra jūsų gyvenimo misija. Kiekvienas hologramos fragmentas atspindi visą hologramą, taip pat ir jūsų misija atsispindi kiekviename atskirame energijos spindulyje – tik galbūt iš kiek kitokios perspektyvos.

Vis dėlto, norint išmokti matyti visą paveikslą fragmentuose, norint išmokti sudėti atskiras dalis į vieną ir pamatyti savo misijos visumą, reikalinga praktika. Ieškodami savo kelio, galite patirti daug netikėtumų. Staiga gali dingti pagrindas po kojomis, jus iš vėžių gali išmušti naujos įžvalgos. Tačiau po truputį išmoksite matyti simboliškai, valdyti savo asmeninę galią ir suprasite, kaip įvykdyti savo Šventąją Sutartį.