Įkvėpimo leidykla visiems

DEGANČIOS RANKOS

Neturime

APIE KNYGĄ/APRAŠYMAS
INFORMACIJA

Metafizikę rašytoją Saulę Zujūtę galima pavadinti keliautoja po žmogaus sąmonės gelmes. Ir dabar, su šiuo romanu, ji į tą nepaprastą kelionę kviečia savo skaitytojus. Iš esmės tai kelionė į erdves, kurios labai menkai pažintos, todėl baugina, vilioja, kviečia tyrinėti ir leistis į jas vis giliau. Kaip tik ten slypi tikri atsakymai į esminius gyvenimo klausimus, iš ten kyla visas būties grožis ir drauge - jos siaubas. O jei šioje kelionėje staiga pasijusite nesaugūs ir jus apims baimė, žinokite, kad jus veda ir gina nematoma Kūrėjo ranka.

Neurologinių ir psichinių ligų klinikoje Ufos priemiestyje besigydantis Amiras paženklintas per kelias kartas jo giminę persekiojančio prakeikimo: taikiausiomis bendravimo su žmonėmis akimirkomis jam užeina pasąmoningas noras smaugti... Valios jėga, rytietiškomis saviugdos praktikomis jaunuolis mėgina suvaldyti savo nenuspėjamą prigimtį, tačiau vis ir vis pralaimi. Išsilaisvinimas ateina netikėtai. Jo kaina - emociškai įtempta kelionė į prakeikimo ištakų vietą, apleistą prosenelio sodybą, kad joje užbaigtų prakeikimo ciklą ir galutinai uždarytų jo energijų sklaidos ratą.

Šioje knygoje sutiksite kai kuriuos herojus iš romano Vieno sapno istorija.

 ***
Ištrauka iš romano

1

 Sonia lengvais potėpiais tapė klinikos pastatą. Ant piešimo kartono lakšto tingiai žaidė įkypi vakarinės saulės spinduliai. Rūstus kaštono lajos šešėlis juos iš lėto vaikė po molberto paviršių ir negailestingai stūmė šalin. Sonia nepatenkinta apsidairė – oras, kaip birželio pabaigai, buvo neįprastai karštas, giedras, į kambarį dar nesinorėjo, o po medžiu tapo per daug niūru. Ji nusinešė savo molbertą į gretimą alėją, ne tokią ūksmingą, ir vėl atsuko paveikslą į saulės šviesą.

Pro šalį neskubriu žingsniu praeidavo pacientai, kuriuos taip pat išviliojo į parką vasariška šiluma, jau antra diena džiuginusi po kelias savaites trukusio šalto ir lietingo oro.

Vienas kitas mesteldavo kokią trumpą pastabą, bet ilgėliau nekalbino: ji atrodė visiškai paskendusi savo vidiniame pasaulyje. Mergina beveik ir negirdėjo tų draugiškų frazių, nei vakarinio balsingųjų varnėnų koncerto. Šiuo momentu Sonia gyveno akimis. Ji įdėmiai žvelgė į centrinį dviaukštį baltą klinikos pastatą lyg norėdama kiaurai persmelkti jo sienas, jame esančių žmonių mintis ir atvaizduoti ne išorinį regimą kiautą, bet šios vietovės esmę. Kiautas Sonios nedomino. Visi jos darbai nuolat ieškojo ar žmogaus, ar daikto, ar gamtovaizdžio esmės. Dėl to daug kam atrodė keisti ir nesuprantami.

Aplink klinikos pastatą Sonia regėjo nuolat besimainančius skirtingų atspalvių energinius sūkurius. Vyravo ruda (kurią ji suvokė kaip ligą, kančią, pyktį, neviltį), mėlyna (protinės gydytojų pastangos padėti pacientams), šiek tiek rausvos (jeigu kas nors kam nors tuo metu jautė užuojautą ar simpatiją), ryški tvirta balta gija švytėjo virš vyriausiojo gydytojo Olego Borisovičiaus Jakovlevo kabineto (valia ir sąmoningumas, kuriais jis daug metų kryptingai valdo savo gydymo centrą). Šiandien ji intensyvesnė nei vakar. Gal vyriausiasis gydytojas šiuo metu mąsto apie kokį nors naują gydymo būdą.

Keliais potėpiais Sonia paryškino baltąją giją paveiksle. Vėl įbedė įdėmų žvilgsnį į priekį, laukdama naujų pokyčių.

Alėjoje nuo pagrindinio įvažiavimo į klinikos teritoriją pasirodė du vyrai. Jie ėjo greitesniu nei pasivaikščiojimo žingsniu. Išsiblaškiusiu žvilgsniu juos nužvelgusi, Sonia pagalvojo, kad jie turbūt grįžinėja į savo kambarius. Ši alėja vedė į klinikos parko gilumą, prie baltų vienaukščių namelių, kuriuose gyveno ilgam atvykę gydytis ir nuolatiniai pacientai.

Mergina buvo benukreipianti žvilgsnį į centrinį pastatą, tik ją sulaikė vieno iš vyrų, aukštesniojo, galvos auros spalva. Prie jo dešinio smilkinio degte degė skaudžiai aštri rudai geltona dėmė. Ji kunkuliavo lyg verdantis vanduo, ilgais liežuviais stengėsi išsiveržti į aplinką, tik ją kažkas vis suturėdavo ir neleisdavo išsprūsti už nematomų ribų. Sonia sustingo įbedusi akis į šį vyrą. Jis artėjo. Antrasis ėjo keliais žingsniais nutolęs, lyg pagarbiai sekdamas pirmajam iš paskos. Pirmasis jau pakankamai priartėjo, kad Sonia pajėgtų jį įžiūrėti. Tai buvo tamsiaplaukis jaunuolis, griežtų veido bruožų, kietai sučiauptomis lūpomis, valingu smakru, žemyn nudelbtomis akimis. Jis dėvėjo džinsus ir tamsiai mėlynus susagstomus marškinius trumpomis rankovėmis, avėjo tamsius padėvėtus sportinius batelius. Ant kairio peties buvo užsimetęs nedidelę kuprinę. Jaunuolis pajuto Sonios žvilgsnį, pakėlė akis, priešais save išvydo simpatišką, kažko nustebusią ar išsigandusią merginą ir padrąsinamai jai nusišypsojo.

Sonia krūptelėjo: jo rudai žalių akių vyzdžiai buvo vertikalūs ir siauri kaip katės. Atstumas tarp jų sumažėjo iki poros žingsnių. Jaunuolis vis dar maloniai šypsojosi, tačiau jo vyzdžiai ir žvilgsnio intensyvumas Sonią išgąsdino. Ir ta aštri drumzlina geltona dėmė, kuri nuo patirto dėmesio išsipūtė ir ėmė veržtis į jos pusę. Ilgi lipnūs čiuptuvai sūkuriavo vis arčiau ir gviešėsi suimti merginą į glėbį. Soniai pasidarė silpna, pradėjo trūkti oro, užtemo akyse.

- Ne, ne, tik ne tai, - sušnibždėjo ji.

Merginos kojos sulinko ir ji ėmė smukti žemyn, prisilaikydama už molberto.

Išvydęs, kad ji alpsta, jaunuolis šoko pirmyn tiesdamas rankas ją prilaikyti už pečių. Nespėjęs jos suturėti staiga sudejavo, griebėsi už riešų ir keikdamasis atšoko į šoną. Iš paskos ėjęs vyras griežtai sušuko:

- Amirai, šalin, juk tau draudžiama liesti kitus žmones!

- Žinau, velniai tave trauktų, išjunk signalą, - suurzgė tas.

Antrasis vyras per raciją iškvietė budintį slaugą, o pats palinko prie susmukusios ant žemės Sonios:

- Ar jums viskas gerai, panele?

Prie jų alėja jau bėgo stambus vyras mėlyna slaugo apranga.

- Kas nutiko, Rafisai? – šūktelėjo jis.

- Amirui priepuolis, aktyvavau neutralizatorių, o ši pacientė apalpo, - prilaikydamas merginą ir padėdamas jai atsisėsti ant gretimo suolelio tarstelėjo vyras. – Palydėk Amirą pas gydytoją. Imk neutralizatorių.

- Nereikia, - piktai atkirto Amiras. – Joks man ne priepuolis, juk jai pasidarė bloga ir aš norėjau tik padėti.

- Kas jam nutiko? – įsiterpė atsigavusi Sonia. – Koks priepuolis?

- Riešų neuralgija, - išsisuko Amiras, nusukdamas akis į šoną.

Atbėgęs į pagalbą slaugas paėmė iš Rafiso nedidelį prietaisą ir juo mostelėjęs pagrindinio pastato link griežtai tarė Amirui:

- Eime pas gydytoją. Tau būtina pasitikrinti.

Ką čia pasiginčysi. Amiras dar kartą atsargiai žvilgtelėjo į merginą, nudelbė akis žemyn ir pasuko į klinikos pusę. Slaugas ėjo kelis žingsnius iš paskos, budriai jį stebėdamas.

Sonia spėjo pastebėti, kad Amiro vyzdžiai pakito ir tapo normalūs kaip visų žmonių, o geltonoji dėmė jo galvos auroje sutraukė į save grėsminguosius čiuptuvus, sumažėjo iki apelsino dydžio ir taikiai pulsavo palei smilkinį. Nueidamas jaunuolis atrodė sutrikęs, lyg kažkuo prasižengęs, nuolankiai vykdė slaugų nurodymus, ir visa tai žadino Sonios smalsumą. Kas gi čia įvyko?

Rafisas nutraukė Sonios apmąstymus:

- Jums, panele, taip pat vertėtų pasikalbėti su gydytoju. Jis jums skirs raminančiųjų.

Sonia sunkiai kvėpavo. Ją krėtė šaltis ir nervinis virpulys. Nekreipdama dėmesio į vyro žodžius, ji stvėrė jo ranką ir reikliai pasiteiravo:

- Kas jis ir kas jam yra? Mane nustebino jo akys.

Šis maloniai nusišypsojo ir atsakė:

- Jūs čia dar tik kelios dienos, su vietiniais gyventojais susipažinsite po truputį. Neskubėkite. Kai kuriems, kaip jums, leidžiama laisvai judėti po klinikos teritoriją ar net išvykti iš jos, kitiems yra tam tikrų draudimų, kurių būtina paisyti. Čia visgi neurologinių ir psichinių ligų klinika, o ne Egipto kurortas. Jei norės, pats papasakos, kas jam yra. O žinoti jums būtina tiek – prie jo negalima priartėti arčiau kaip per kelis metrus. Jo priepuoliai gali būti pavojingi kito žmogaus gyvybei.

Nepaisydamas merginos atsikalbinėjimų, Rafisas maloniai, bet tvirtai padėjo jai parnešti į kambarį molbertą, o po to ją palydėjo pas budintį gydytoją. Šis paklausė Sonios pulsą, pamatavo spaudimą, apžiūrėjo akis, liežuvį, patikrino galūnių refleksus ir paskyrė nakčiai raminančiųjų.

Atsigulus miegoti, jautri įspūdžiams Sonios vaizduotė jau kūrė istoriją apie paslaptingą jauną žaliaakį burtininką, kuris naktimis pavirsta sparnuotu juodu katinu ir garsiai, pratisai kniaukdamas skrajoja virš miško, šalia kurio įsteigta jų klinika. O gal ten, ąžuolyne, laksto kartu su vilkais, kuriuos Sonia pro miegus dažnai girdi kaukiant...

 

Daugiau
SKU:
ZUJ004
Kategorijos:
Puslapių skaičius:
208
Vertėjas:
Redaktorius:
Leidimo metai:
2010
Ilustracijos:
pilnai iliustruota
Viršelis:
minkštas
ISBN:
9789955599999
Formatas:
Popierinė
Svoris:
0.19
kg
Išmatavimai:
19
x
12.5
x
1.6
cm

JUMS TAIP PAT GALI PATIKTI

New!

Daugiau

SLAPTA PRAĖJUSIŲ GYVENIMŲ JĖGA (su defektais)

New!

Daugiau

ESMINĖ TRANSFORMACIJA (su defektais)

Daugiau

GENOSKOPAS II (su defektais)

Daugiau

DVYLIKA TALENTŲ, DRAKONAIS LAKSTANČIŲ (su defektais)

Daugiau

VIENARAGIAI (su defektais)

Daugiau

TU IR KŪRĖJAS. Teta gydymas (su defektais)

Daugiau

SALIERŲ SULTYS. Medicinos Mediumas (su defektais)

Daugiau

ATRASKITE DIEVO BUVIMĄ (su defektais)

Daugiau

ŽINUTĖS IŠ ŠIVOS KALNO ARUNAČALO (su defektais)

Daugiau

KASDIENĖS MEDITACIJOS (su defektais)

Daugiau

SIELOS NUOTYKIAI (su defektais)

Daugiau

STEBUKLINGI BŪDAI ĮVEIKTI LIGAS (su defektais)

1 2 3 34

užsiprenumeruokite naujienlaiškį

Newsletter signup

Palaukite...

Thank you for sign up!

Kontaktai

Drobės g. 62 - 303 kab.
Kaunas, LT45181

(+370) 687 86760
(+370) 654 67767
info@mijalba.com
© 2023 - LEIDYKLA MIJALBA / TAISYKLĖS IR SĄLYGOS / PRIVATUMO POLITIKA
cross-circle
Prekė įtraukta į krepšelį0
Prekių krepšelyje nėra
Tęsti apsipirkimą
linkedin facebook pinterest youtube rss twitter instagram facebook-blank rss-blank linkedin-blank pinterest youtube twitter instagram