PAVASARIS KNYGŲ LENTYNOJE. Saulė Zujūtė

PAVASARIS KNYGŲ LENTYNOJE. Saulė Zujūtė

5.50 € su PVM

Turime

Produkto kodas: ZUJ010 Kategorijos: , , , ,
  • Puslapių skaičius: 264
  • Vertėjas:
  • Redaktorius:
  • Leidimo metai: 2017
  • Ilustracijos: nėra
  • Viršelis: kietas
  • ISBN:
  • Formatas: Popierinė
  • Produkto aprašymas

    Istorijos įvairaus amžiaus žmonėms

    Anotacija

    Saulė Zujūtė yra devynių dvasinio augimo romanų autorė. S. Zujūtė rašo apie įvairių epochų ar pasaulių žmones, norinčius pažinti ir įvaldyti save, siekiančius bendradarbiauti, kurti palankią realybę sau ir aplinkiniams. Tai  vertybės, kurias autorė skleidžia tiek savo knygomis, tiek savo gyvenimu.

    Šioje knygoje surinktos keturios istorijos, kurios buvo įpintos į trijų S. Zujūtės romanų pagrindinę siužetinę liniją. Kai kurios šiek tiek adaptuotos, kad taptų savarankiškais kūrinėliais.

    Knyga skirta įvairaus amžiaus skaitytojams, net ir visai jauniems, kurie sudėtingų romanų gal dar neįkastų. Juk tokias istorijas galima priimti ir kaip nuotaikingas pasakas, ir kaip mūsų daugiamatės būties realybę. Visais atvejais skaitytojai išgyvens įvairių nuotykių su smalsiais, kūrybingais, pažinimo siekiančiais veikėjais ir maloniai bei prasmingai praleis laiką su šia knyga.

    Autorės žodis

     Vaikystėje labai mėgau Haufo pasakas. Gal ir jūs jas skaitėte? Mane žavėjo ne vien paslaptingos istorijos, bet ir pati knygos kompozicija: atskiros pasakos apjungtos tam tikros pasakojimo situacijos. Tai primena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas, kai viename lygmenyje mes įdėmiai sekame istoriją apie tai, kaip moterų ištikimybe nusivylęs šachas gudrios vizirio dukters Šacherezados dėka atsisako savo žiauraus sprendimo žudyti naują žmoną po vienos nakties, o antrajame lygmenyje klausomės pačios Šacherezados sekamų pasakų, kurios nuolat įsipina į pirmąjį lygmenį.

    Haufo pasakose tokių lygių dar daugiau. Pirmasis – į miestą slapta atkeliavusi Pasaka knygos drabužiais. Antrasis – trys istorijos. Pirmojoje veiksmas vyksta Rytų šalių karavanui keliaujant dykuma, antrojoje – Aleksandrijos šeicho rūmuose, trečiojoje – nuošalioje Vokietijos vietovėje, Špesarto smuklėje. Ir trečiasis lygmuo – tai pasakos, kurias vieni kitiems seka tų trijų istorijų veikėjai. Mane užburdavo ir išnešdavo ant fantazijos sparnų būtent šis keliasluoksnis istorijų apjungimas, nes jis mėtydavo sąmonę iš vieno lygmens į kitą ne linijiniu nuoseklios istorijos keliu, o lyg punktyrine linija, atskirais epizodais.

    Tik vėliau per emocinės kompetencijos mokymus sužinojau, kad toks trumpesnės istorijos įpynimas kitoje, ilgesnėje, istorijoje yra specialus metodas atpalaiduoti sąmonę ir patekti į jos gilesnius, pasąmoningus lygmenis. Taip sukuriamas skaitomo teksto realumo pojūtis, išsilaisvina asmeninės kūrybinės galios.

    Iš meilės keliasluoksnei kompozicijai mano romanuose ji dažnai pasitaiko kaip trumpos šalutinės istorijos, įpintos į pagrindinį veiksmą. Šios įterptinės istorijos dažniausiai pateikiamos keliais atskirais epizodais, įsijungiančiais į bendrą vyksmą, dėl to jas sunkoka sekti ar pasikartoti patikusias vietas. Taigi kilo mintis trumpas istorijas iš savo romanų surinkti į vieną kūrinį, kurį vėlgi jungs bendras siužetas – pavasarinis pokalbis knygų lentynoje…

    Šią knygą galima skaityti įvairaus amžiaus skaitytojams, net ir visai jauniems, kurie metafizinių romanų gal dar neįkastų. Juk tokias istorijas galima priimti ir kaip nuotaikingas pasakas, ir kaip mūsų daugiamatės būties realybę. Visais atvejais skaitytojai išgyvens įvairių nuotykių su smalsiais pažinimo siekiančiais veikėjais ir, tikiuosi, maloniai bei prasmingai praleis laiką su šia knyga.

    Ištrauka iš knygos

    … Kartu su grupele pirklių Kapilas ir jo mokytojas Ramohanu priartėjo prie sraunios upės, kuri kalnuota vietove veržliai gurguliavo žemyn akmeningų krantų vaga. Per upę buvo nutiestas storas lynas. Prie jo pritvirtintas didelis rąstų plaustas keldavo žmones su jų gyvuliais ir manta.

    – Potvynis, teks laukti, kol vanduo aprims, – paaiškino keltininkas keleiviams. – Tokios galingos srovės lynas neatlaikys, mus visus nuo plausto nušluos bangos.

    Pirkliai buvo pratę prie tokių sąlygų ir neprieštaraudami įsikūrė ant kranto laukti. Kapilas su Ramohanu taip pat niekur neskubėjo, taigi ramiai leido laiką su pirkliais lošdami kauliukais, gerdami vyną, klausydamiesi pasakotojų istorijų. Prabėgo kelios dienos. Keliautojų, norinčių patekti į kitą krantą, daugėjo. Vandens srautas nerimo.

    – Kviesk žynį, seni, – vieną rytą paragino keltininką naujai atvykusių pirklių grupės vadovas. – Sumokėsime jam, kiek prašys. Gabename prekes valdovei į sostinę, negalime čia sėdėti visą mėnesį.

    Keltininkas murmėdamas po nosimi kažkur iškeliavo ir grįžo su aukštu sukumpusiu grėsmingos išvaizdos vyru. Pirklių grupių vadovai pagarbiai pasveikino žynį ir pasitraukė su juo į šoną aptarti jo keliamų sąlygų.

    Ramohanas kiek įmanoma nepastebimiau prisiartino prie jų norėdamas išgirsti, ką jie planuoja.

    – Žinom, žinom, ko reikia, – nekantriai kalbėjo pas valdovę vykstančių pirklių vadovas. – Savų nereikės, yra svetimšalių.

    Pastebėjęs Ramohaną, jis ėmė kalbėti tyliau, ir daugiau išgirsti vyrui nebepavyko.

    Kapilas nerūpestingai sukiojosi netoli naujųjų pirklių grupės. Jie keliavo ne vieni – su jais buvo keletas dailių merginų. Kaip jis nugirdo, šios kilmingosios vyko į valdovės rūmus kaip būsimos jos damos. Viena mergina, raudonskruostė, linksma, su pašaipos ugnelėmis akyse, Kapilui pasirodė labai patraukli. Jis prisigretino prie merginų ir užkalbino jas. Greitai užsimezgė draugiškas pokalbis.

    „Aš aišku, jau susižadėjęs… Tačiau labai įdomu, kas nutiktų, jeigu imčiau ir pasipirščiau šiai merginai? Kuo ji pavirstų?“ – sukirbo gundančios mintys. Princas vis dar negalėjo patikėti, kad jo nesėkmės nėra atsitiktinės.

    Pirkliai baigė derybas su žyniu. Šis nužingsniavo prie pat kranto, atsistojo ant iškilaus akmens ir iškėlęs rankas aukštyn ėmė progiesmiu giedoti užkeikimus. Derybininkai pirkliai neskubėdami, dairydamiesi į šonus artėjo prie žmonių, nekantriai laukusių jų pokalbio pabaigos. Dauguma laukusiųjų kažkodėl atrodė įsitempę, lyg nujausdami artėjant nelaimę.

    Pirklių vadovas išgirdo skambų savo dukters juoką ir žvilgtelėjo į jos pusę. Jis išvydo, kaip jaunas svetimšalis įžūliai nužiūrinėja jo dukrą ir ima ją už rankos. „Aš jam parodysiu, tam valkatai, meilintis būsimai valdovės rūmų damai!“ – įtūžo išdidus pirklys.

    – Šitą ir čiupkite! – nurodė jis draugams.

    Nei Kapilas, nei Ramohanas nespėjo nė mirktelėti, kaip keli stiprūs vyrai stvėrė princą, nuvilko prie upės ir įsiūbavę sviedė į pačią drumzlinos srovės gelmę.

    – Ei, ką jūs darote! – atgavęs amą iš paskos puolė Ramohanas ir norėjo šokti paskui Kapilą. – Jis gi nuskęs, kokie čia pokštai!

    Pirkliai jį suturėjo.

    – Vienos aukos upės dievui gana. Jeigu bus daugiau, jis pagalvos, kad mes puikuojamės prieš jį savo galiomis, ir tik dar daugiau vandens atsiųs, – griežtai paaiškino vienas vyras.

    Netikėtai sužvingo pirklių vadovo žirgas ir nutraukęs virvę, kuria buvo pririštas prie kuolo, šoko į upę.

    – Mano Vėtra, gaudykit mano Vėtrą! – sustūgo pirklys, dabar jau pats pasiruošęs šokti į vandenį paskui savo numylėtinį.

    Jį, kaip ir Ramohaną, sulaikė tvirtos rankos.

    – Nepasiduok pamišimui, tai tamsios dvasios tave gundo suerzinti upės dievą, – įsakė jam žynys, trumpam nutraukęs savo giesmes.

    Žirgas greitai pasivijo srovės murkdomą Kapilą, ir šis nesąmoningai įsikibo į karčius kaip į vienintelį išsigelbėjimą.

    Tai išvydęs pirklys atsisuko į Ramohaną ir sušuko:

    – Tavo draugas pavogė mano arklį! Sumokėk man už jį!

    – Ar proto netekai? – nustebo Ramohanas. – Juk patys jį įmetėte į vandenį, o žirgas šoko savo noru, niekas jo už pavadžio netempė.

    Tačiau pirkliai jį nutvėrė už rankų ir neketino paleisti.

    – Sumokėk man šimtą auksinių, – pareiškė pirklių vadovas.

    – Neturiu tiek, – apstulbęs atsakė Ramohanas. – Visi pinigai buvo pas mano poną.

    – Tuomet parduosiu tave kaip vergą ir taip padengsiu savo nuostolius, – pareiškė pirklys. – Ką sugebi daryti?

    – Sekti istorijas, – vis dar netikėdamas savo akimis ir ausimis atsakė Ramohanas.

    – Puiku, – patenkintas patrynė rankas pirklys. – Tuomet pristatysiu tave valdovei. Ji dievina pasakotojus, ieško vis naujų, kai senosios istorijos nusibosta. Valdovė dosniai man už tave atsilygins.

     

    Papildoma informacija

    Svoris 0.33 kg
    Išmatavimai 18.4 x 13 x 2.3 cm

    Atsiliepimai

    Atsiliepimų dar nėra.

    Būkite pirmas aprašęs “PAVASARIS KNYGŲ LENTYNOJE. Saulė Zujūtė”