RUOŠIAMA SPAUDAI

Mažoji Senolė (Kiesha Crowther)

ŽEMĖ, VANDUO, UGNIS, VĖJAS

Mūsų ryšys su Motina Žeme

Knygą skiriu

Mylimiausiems žmonėms: žmonai Džoisei ir savo vaikams Hanai bei Džordanui, kurių neišsemiama kantrybė ir palaikymas leidžia man atsiduoti darbui.

Viso pasaulio indėnų ir aborigenų genčių vyresniesiems, savo gyvenimą paskyrusiems senosioms tradicijoms ir papročiams puoselėti. Juos mums būtina suprasti, kad galėtume užgydyti visas pasaulio žaizdas. Myliu ir gerbiu jus.

Didžiajai Motinai. Esu dėkinga už viską, kuo dosniai mane apdovanojai, už visas pamokas, kurių mane išmokei, už mums visiems dovanojamą gyvybę ir meilę. Iš visos širdies su pagarba ir atsidavimu skiriu tau savo gyvenimą.

ĮŽANGA

Žmonijos istorijos pradžioje mūsų protėviai žinojo, kaip puoselėti harmoningą ryšį su visa gyvąja gamta, ir gerai suprato, kokia yra žmogaus paskirtis. Jie suvokė, koks svarbus ir tvirtas ryšys sieja mus su šia planeta ir taip pat mus visus tarpusavyje.

Iki žmogaus sukurtų religijų, kurios visos remiasi koncepcija, kad Dievo akyse priklausymas tam tikrai religijai nulemia žmogaus vertę, egzistavo vienas pagrindinis įsitikinimas. Tai buvo visuotinis ir absoliutus suvokimas, kad ši Žemė, ši Šventa Planeta, yra mūsų visų Motina ir be Jos mūsų žmogiškoji forma negalėtų egzistuoti.

Esu giliai įsitikinusi, kad norėdami išgydyti save ir atitaisyti visą žalą, kurią padarėme nuostabiai Motinai Žemei, pirmiausia turime vėl išmokti Ją gerbti ir mylėti. Kad galėtume judėti į priekį, turime atsigręžti į senąsias tradicijas. Norėdami išgydyti savo gilias žaizdas, turime prisiminti savo protėvius ir jų išmintį.

Senąją išmintį šiandien vis dar saugo gentys, kurios palaiko harmoningą ryšį su gamta, laukiniais gyvūnais ir stichijomis. Jos puoselėja šį ryšį, perduoda savo žinias naujoms kartoms ir moko visus žmones, kurie yra pasirengę išklausyti.

Kiek tarp mūsų yra nepatenkintų savo gyvenimu, ieškančių atsakymų socialiniuose tinkluose ar reklamos jūroje, kurioje į mus iš visų pusių plūsta tvirtinimai, kad būsime laimingi, jei tik įsigysime šį produktą ar daiktą? Vaikystėje buvome „maitinami“ idėjomis, kurios pavertė mus žmonėmis, nuolat žvelgiančiais į kitus ir į save vertinančiu, kritišku, smerkiančiu žvilgsniu. Buvome išmokyti labiausiai vertinti tai, kaip atrodome, kaip rengiamės, kiek turime pinigų, kiek ir kokių turime daiktų ir koks yra mūsų socialinis statusas. Praradome ryšį su tuo, kas yra tikra, kas iš tikrųjų svarbu. Vos pradėję lankyti mokyklą, sužinojome, ko iš mūsų tikimasi, ir iš karto buvome suskirstyti į kategorijas. Prisiminkite, ar buvote priskirtas prie gerų mokinių ar prie blogų, ar buvote populiarus, ar ne, ar buvote keistas ir išskirtinis, ar pritapote prie daugumos? Užaugome tikėdami tuo, ką apie pasaulį ir apie mus sakė kiti. Nebuvome mokomi, kad visų mūsų talentai ir sugebėjimai yra unikalūs, skirtingi, bet vienodai vertingi. Mums nebuvo sakoma, kad esame nuostabūs kaip tik dėl savo skirtumų. Priešingai, buvome skatinami atitikti visuomenės nustatytus standartus.

Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Kiekvienas žmogus yra genialus, bet jeigu žuvį vertinsite pagal jos sugebėjimą lipti į medį, ji visą gyvenimą nugyvens tikėdama, kad nieko nesugeba.“

Šie žodžiai labai taikliai apibūdina mūsų švietimo sistemą. Mes nesame visi vienodi, todėl neturėtume būti spraudžiami į vienus rėmus. Įsitikinimas, jog turime atitikti standartą, taip smarkiai paveikė mūsų visuomenę, kad pamiršome savo asmeninį potencialą, savo kaip individų vertę ir didybę – pamiršome, kad esame nuostabūs Didžiosios Dvasios ir Motinos Žemės kūriniai.

Kaip ištaisyti šias klaidas? Kaip vėl pažinti save ir atkurti ryšį su šia planeta ir kitais žmonėmis? Kaip rasti savo vertę ir gyvenimo džiaugsmą? Atsakymai į šiuos klausimus yra daug paprastesni, nei atrodo. Iki šiol jų neradome, nes visą laiką buvome mokomi atsakymų ieškoti ten, kur jų nėra. Atsakymų nerasite studijuodami universitete, jų nesužinosite, išlaikę egzaminą ir gavę gerą pažymį ar titulą, kuris užtikrins jums visuomenės pagarbą ar populiarumą. Atsakymai ateis, kai išsivaduosite iš savo ego gniaužtų, kai liausitės vadovautis tuo, kas yra svarbu kitiems, kai nustosite jaudintis dėl kitų nuomonės apie jus ir išgirsite savo širdies bei sielos balsą. Atsakymus rasite vietoje, kurioje niekada nekilo mintis jų ieškoti ir kuri supa jus visą gyvenimą. Kalbu apie Motiną Žemę.

Tiesiausias kelias sugrįžti į Motinos Žemės glėbį ir prisiminti protėvių išmintį yra mokytis iš genčių, kuriose vis dar puoselėjama pagarba Motinai, Gamtai ir Stichijoms. Vienas iš būdų kiekvieną dieną išreikšti savo pagarbą ir meilę Motinai Žemei yra atlikti paprastą ritualą: paeiliui pasisukti visomis pasaulio kryptimis ir padėkoti kiekvienai krypčiai bei ją atitinkančiai stichijai. Tai yra būtina ir labai veiksminga praktika. Daugelyje indėnų, aborigenų ir kitų senųjų genčių kiekviena diena pradedama malda ir keturių pasaulio krypčių bei stichijų pagarbinimu. Skirtingos gentys bei klanai meldžiasi ir Motiną Žemę garbina skirtingai, bet pati esmė išlieka ta pati.

Jau devynerius metus keliauju po pasaulį ir mokausi iš įvairių genčių, kurias dažnai pavadiname primityviomis. Tačiau mane pribloškia jų neaprėpiamos žinios, išmintis ir supratimas. Daugelis vakariečių senąsias gentines tradicijas laiko nesvarbiomis, atgyvenusiomis ir neveiksmingomis, kai norima įgyvendinti tikrus pokyčius. Tačiau iš tikrųjų tai yra veiksmingi būdai užmegzti glaudų tarpusavio ryšį ir inicijuoti gijimo procesą. Kartą dalyvavau įspūdingose apeigose, vadinamose despacho, kurias atliko inkų šamanas Donas Alechandro iš Peru. Despacho apeigos yra būdas tiesiogiai bendrauti su gamtos stichijomis, paaukoti joms nedidelę auką ir pasiųsti savo maldas Motinai Žemei, kurią inkai vadina Pačamama. Kalbėdami maldas, skirtas Didžiajai Motinai, mes ant balto popieriaus kruopščiai išdėliojome mandalą iš gėlių žiedų, sėklų, žolelių, medvilnės, kukurūzų ir saldumynų. Kai visos dovanos buvo išdėliotos, suvyniojome jas į gražų audeklą, aprišome juostele ir paaukojome Šventoje Ugnyje. Visi apeigų dalyviai stovėjo nugara į ugnį, o Donas Alechandro kalbėjo maldas, kol dovanos sudegė ir jas priėmė Žemė.

Kitą įsimintiną ritualą, kuriame man teko garbė dalyvauti, atliko kogių genties šamanai. Kogių genties indėnai gyvena Kolumbijos džiunglių gilumoje, Siera Nevados de Santa Martos kalnų masyve. Čia buvau mokoma aukoti dovanas Motinai Žemei. Man buvo parodyta, kaip svarbu įsivaizduoti, ką norėčiau padovanoti Motinai (priešingai įprastoms maldoms, kai dažniausiai ko nors prašome sau). Aukojome daug žiedadulkių, kad žydėtų gėlės; mineralų žemei praturtinti; sėklų, kad vešėtų įvairūs augalai; aukso, kuris pagal kogių tikėjimą saugo Motinos Žemės prisiminimus; ir kristalų, kad jie sustiprintų energijos tinklą, padėtų veistis įvairioms žuvų rūšims vandenyne ir susiformuoti ašigaliuose storam ledui, kuris palaiko temperatūrų pusiausvyrą planetoje. Mano auka buvo šventinta medvilnė. Sėdėjau pasidėjusi ją ant kelių ir laukiau savo eilės. Tardami maldos žodžius, kiekvienas pridėdavome rankas prie širdies, o tada ištiesdavome jas į priekį ir atverdavome delnus, leisdami mūsų maldoms tekėti kaip šaltinio vandeniui iš mūsų pirštų galiukų į Motiną.

Kogiai Roberto ir Mariana (tai jų ispaniški vardai) papasakojo man, kad kogiai daug laiko praleidžia pasinėrę į gilią meditaciją, per kurią užmezga ryšį su Šventąja Motina ir aukoja jai gausias dovanas. Jie pabrėžė šios praktikos svarbą ir paaiškino, kad šiuo būdu mes ne tik įsivaizduojame ir savo intencijomis kuriame sveiką, laimingą planetą, bet ir užmezgame realų emocinį ryšį su gyvąja Motina. Kogių šamanai yra nuostabūs žmonės! Jie miega tik tris valandas per naktį, valgo labai nedaug ir visą savo gyvenimą skiria vienam tikslui: geriau suprasti didingąją Pačamamą. Mano nuomone, kogiai visada buvo ir bus labiausiai gamtos pasauliui atsidavę žmonės, jaučiantys su juo giliausią ryšį. Jų žinios apie mūsų planetą, jos florą ir fauną ir netgi apie mūsų Saulės sistemą stebina viso pasaulio mokslininkus.

Dar vieną gerą pamoką išmokau, kai leidau laiką su nedidele Australijos aborigenų grupe. Ankstyvą rytą lėtai ėjome per mišką, ir staiga moteris, visų vadinama teta Lila, sugriebė mane už rankos ir parodė į plyname lauke stovinčius didžiulius riedulius. Atidžiai į juos žiūrėjau, bet niekaip nesupratau, ką turėčiau ten pamatyti. Teta Lila paklausė: „Ar girdi garsą?“ Pasisukau atgal į akmenis, bandydama ką nors išgirsti, bet netrukus vėl klausiamu žvilgsniu pažvelgiau į Lilą. Ji tik šyptelėjo ir parodė, kad klausyčiausi atidžiau. Aš dar labiau įtempiau ausis ir pati nustebau, kai tolumoje išgirdau kelis pliaukštelėjimus. Tai buvo išskirtinis garsas: jį aborigenai išgaudavo specialiomis lazdelėmis, vadinamomis bilma, kurias naudodavo per specialias apeigas, vadinamas corroboree. Iš pradžių pamaniau, kad man tik pasigirdo, bet netrukus vėl išgirdau pliaukšėjimą. Atrodė, kad prie akmenų kažin kas muša lazdelėmis, bet ten nebuvo matyti nė vieno žmogaus. Pažvelgiau į tetą Lilą ir ji paklausė: „Jau girdi?“ Nusišypsojusi, linktelėjau galva. Tada ji pridūrė: „Tai mūsų protėviai groja!“ Vėl pažiūrėjau į akmenis, tikėdamasi ką nors pamatyti, bet visur buvo tuščia. Teta Lila linksmai nusijuokė ir pasakė: „Ne, ne! Ten nieko nėra! Mums groja akmenys.“ Per trumpą laiką, kurį praleidau kartu su ja, Lila įkvėpė man didžiulę pagarbą viskam, kas gyva. Ji išmokė mane suprasti, kad visi Žemės kūriniai (net ir akmenys) yra šventi, svarbūs ir gyvi – jie visi bendrauja su mumis. Aborigenai palaiko nuostabų, gilų ryšį su žeme. Pagal jų tikėjimą, ne žemė priklauso jiems, o jie priklauso žemei, ir visi šio pasaulio kūriniai dalijasi viena siela ir dvasia.