- 71%

CHAOSO DAINIUS. Senojo meistro istorijos – 1 knyga. Metafizinis romanas. Saulė Zujūtė

3.48  1.00  su PVM

Turime

AUTORIAI: Zujūtė Saulė
Autoriai
Produkto kodas: ZUJ001 Kategorijos: , , Žymos: ,
  • Puslapių skaičius: 208
  • Vertėjas:
  • Redaktorius: Jūratė Mintaučkienė
  • Leidimo metai: 2009
  • Ilustracijos: nėra
  • Viršelis: minkštas
  • ISBN: 978-9955-599-72-2
  • Formatas: Popierinė
  • Aprašymas

    Leidykla Mijalba pristato lietuvių autorės Saulės Zujūtės trilogiją Senojo Meistro istorijos.

    Drąsūs, atkaklūs, ryžtingi istorijų herojai bręsta, kuria, kovoja netikėčiausiuose pasauliuose – nuo dieviškųjų pasaulių iki materialiausių planų, nuo žilos senovės iki tolimos ateities. Literatūrinė fabula leidžia subtiliai pereiti nuo buitinės kasdienybės prie sudėtingų kosmogoninių tiesų, kurios nuosekliai perteikia vientisą metafizinį regimų ir neregimų pasaulių vaizdą.

    Pirmoji trilogijos knyga – Chaoso Dainius. Joje – dvi istorijos.

    Pirmojoje gabus, įnoringas senųjų laikų elfų karalystės princas susidraugauja su Chaoso (potencialaus kūrybinio visa ką regima sukūrusio pasaulio) gyventojais – aukštų kosminių hierarchijų būtybėmis. Jie padeda jaunuoliui susipažinti su kūrinijos planais, vesdami atskiros žmogiškosios būtybės evoliucijos keliu nuo miniatiūrinės kūrybinės kibirkštėlės – monados, parodydami, kaip ji įgyja dvasią, sielą, auros kūnus, kaip jai parenkami įsikūnijimo aplinka bei laikas. Netikėtų pagalbininkų padedamas jaunuolis sugeba pereiti aukšto lygio sąmonės praplėtimo įšventinimą ir subręsta iki balsu pasaulius kuriančio menininko – Chaoso Dainiaus statuso bei pajėgia suburti pasyvią elfų bendruomenę kovai su grėsmingomis mąstančiomis būtybėmis – meškinais.

    Antroji knygos istorija Drakonas Simudaras pasakoja apie šumerų laikų jaunuolį, kuris studijuoja Eridu miesto magų mokykloje, ugdo jėgas, brandina sąmonę, drauge su kitais mokiniais išgelbsti mokyklą nuo priešiškai nusiteikusių kitos mokyklos magų antpuolio, dėl savo meilės nepabijo susigrumti su pačiais dievais. Detaliai išstudijuota senųjų šumerų kultūra, atskiros istorinės detalės sukuria gyvą realybės jausmą, nejučiomis įtraukia skaitytoją į realų įvykių srautą.

    ***

    Skaitytojų atsiliepimai

    „Nuostabi knyga, pakylėjanti į beribį ir mumyse slypintį dvasinį pasaulį, nutiesianti tiltą tarp amžinybės ir laike tirpstančios materijos.“ (Verslininkas Kristupas Petrauskas)

    „Autorė labai gyvai ir vaizdžiai pateikia visatą – makrokosmą, kuris puikiausiai atsispindi kiekvieno žmogaus mikrokosme – jo kūne. Perskaičius Chaoso Dainių, ne tik man asmeniškai, bet ir kiekvienam žmogui, su kuriuo man tenka dirbti, lengviau koncentruotis į savo centrinę būties ašį.“ (Kineziterapeutė biomedicinos mokslų daktarė Inga Kilkienė)

    ***

    Trumpai apie autorę

    Saulė Zujūtė gimė 1967 m., Kaune. Baigė lietuvių k. ir literatūros studijas Vilniaus universitete. 16 metų dirba verslo srityje, iš jų dešimt metų buvo kokybės vadove, kokybės vadybos sistemos auditore, rūpinosi organizacinės kultūros formavimu. Šiuo metu dirba leidykloje Mijalba direktoriaus pavaduotoja. Siekia sujungti įtemptų iššūkių verslo kasdienybę su dvasiniais asmenybės savirealizcijos ir darnaus bendradarbiavimo principais.

    Yra išvertusi į lietuvių kalbą užsienio autorių knygų (Richard Whiteley Korporacijos žynys, Christopher S. Kiham Penki tibetietiški pratimai, Stephan Skinner Feng Shui ir kt.), parašiusi kelis straipsnius į Verslo žinių priedą įmonių vadybos klausimais.

    Domisi mokslo naujienomis, filosofija, saviugda, mėgsta skaityti grožinę literatūrą, keliauti. Gyvenimo siekis – pažinti, valdyti ir realizuoti savo prigimtį; padėti to siekti kitiems.

    Daug metų vaizduotėje brandintos įvairios istorijos virto savarankišku S. Zujūtės literatūros kūriniu. Senojo Meistro istorijos – tai iš atskirų istorijų susidedanti trilogija. Senojo Meistro mokiniai, norėdami prasiblaškyti, pasakoja savo neįtikėtinus reginius apie Tolimus pasaulius ir epochas, baigę pasakoti trumpai aptaria išklausytąją istoriją.

    *** 
    Ištrauka iš romano „Chaoso Dainius“

    (Elfas Elearas susitinka su Midija)

    Tūkstantmetis tarp žmonių prabėgo greitai. Ėjo paskutinieji mėnesiai. Šiam laikotarpiui savo naują atsiradimą šalia elfo suplanavo Kūrybos namų duktė. Ji pasirinko įsikūnijimą į paprastą jauną įstaigos tarnautoją, kuri laisvalaikiu mėgo lankytis baruose–diskotekose. Ši mergina, vardu Midija, gyveno neatsimindama savo Chaoso kilmės, kadangi nebuvo praėjusi sąmonę praplečiančių ir visą atmintį apie save integruojančių aukštų įšventinimų. Merginai dažnai užeidavo stiprūs galvos skausmai, nes žmogaus kūnas nepajėgė atlaikyti Chaoso būtybės sąmonės ir energijų. Iš savo chaosietiškų talentų ji atsinešė nesąmoningą gebėjimą balsu įtakoti žmones. Jeigu kuris klientas įstaigoje per daug įsikarščiuodavo, ji keistu, pakitusiu balsu tardavo: „Prašom nusiraminti, viskas gerai“, ir žmogus netikėtai nuščiūdavo. Jeigu kuris gerbėjas jai labai įkyrėdavo, ji tuo pačiu balsu lyg juokais tardavo: „Eik tu velniop“, ir tas gerbėjas kuriam laikui tarsi apdujęs prarasdavo nuovoką, o po to ją pamiršdavo. Mergina nesuvokė, kas tuo metu dėdavosi, bet sėkmingai naudojosi šiuo ir kitais, jos nuomone, nekaltais gyvenimo patogumais.

    Vieną vakarą ją sėdinčią sausakimšame bare–diskotekoje pastebėjo į tą miestą neseniai atvykęs Elearas. Kažkaip ji jam iš karto krito į akį. Stebėjo ją ir staiga, pagautas impulso, priėjo prie jos, sėdinčios tarp draugų, ir pakvietė šokti. Mergina, net atidžiau į jį nepažiūrėjusi, atsainiai atsisakė ir toliau juokėsi iš kažkieno sąmojo. Elearas pasijuto stipriai įžeistas, jo karštas kraujas užvirė. Mergina neatrodė labai išvaizdi, bet jos vidinė jėga jį sudomino ir neleido atsitraukti. Netikėtai pats sau jis nekantriai tarė jai įtakojančiu Balsu:

    Einame su manimi šokti!

    Nutiko keistas dalykas: garso vibracija, persidavusi merginai, visai jos neužhipnotizavo. Priešingai, tai ją taip papiktino, kad ji atsisuko į jį, nužvelgė lediniu žvilgsniu, tarė savo tradicinį:

    – Eik tu velniop, ko čia prisvilai! – ir nusigręžė net nesidomėdama jaunuolio likimu.

    * * *

    Elfui tarsi kas kuolu per galvą trenkė – aplink viskas ėmė suktis, jo kūnas automatiškai nusvyravo prie artimiausios laisvos kėdės ir į ją sudribo, o sąmonę pagavo traukti galingas skersvėjis, tarsi siauru ilgu tuneliu, ir išmetė į gūdžią girią. Iš visų pašalių ėmė lįsti baidyklės – meškinai, įtūžusios hesperidės, alkanos mantikoros, dainingi Sapnų Seniai; jie artinosi ir gviešėsi jo kraujo…

    Elearas viena sąmonės dalimi suvokė, kad jis be kūno, bet kita – jautėsi čia esąs visas ir puikiai žinojo, kad tos būtybės, jeigu jas prisileis, sudraskys jo tikrąjį kūną ir išgers jo tikrąjį kraują. Ši vieta jam priminė kitų elfų pasakojimus apie elfų kolektyvinės pasąmonės pasaulį, į kurį eidavo Brandos įšventinimui. Ar gali būti, kad žemietė mergina kažkokiu būdu sugebėjo jį įstumti į šią sudėtingą sritį, kurioje vienas, įšventinimo nepraėjęs elfas negalėjo tikėtis susitvarkyti?

    Jaunuolis ėmė šauktis savo motinos, ir šios sąmonė tuoj pat atsiliepė, iškilo šalia kaip geroji dvasia, išbaidė puolančias būtybes, ištraukė jaunuolio sąmonę į neutralią sritį. Motina susirūpinusi ėmė klausinėti, kaip jis čia pateko. Elearui nebuvo noro atskleisti tiesos, kad jis vėl piktnaudžiavo Balsu, todėl sumetė painią istoriją, kaip jis bandė pasitreniruoti prieš įšventinimą. Motina jį išbarė už tokį pavojingą savivaliavimą ir leido jo sąmonei grįžti į kūną.

    * * *

    Atsigavęs Elearas pastebėjo, kad jau vėlyva naktis ir baro-diskotekos lankytojai pradeda skirstytis. Buvo dar labiau įpykęs nei prieš tai ir nusprendė pamokyti tą bjaurią mergiotę. Palaukė, kol ši išsiruošė eiti namo, lauke, nuošaliau nuo išėjimo, priėjo prie jos, paėmė ją už rankos ir įtakojančiu Balsu tarė:

    – Išbandyk pati, kur siunti kitus.

    Elfas manė, kad ji žemietė. Žemiečių kolektyvinės pasąmonės pasaulis buvo tarsi dvimatis piešinys palyginus su sudėtingu, daugiamačiu elfų kolektyvinės pasąmonės pasauliu. Jaunuolis tikėjosi truputėlį ją pagąsdinti ir po to ištraukti atgal. Tačiau jis stipriai apsiriko: jie pateko į dar sudėtingesnį nei jo pasąmonės pasaulį, kuriame šėlo energijos, lūžinėjo laiko bangos, jie patys tai išnykdavo, tai vėl atsirasdavo atskiromis savo kūno dalimis, sąmonė nepajėgė suvokti savo pačios fragmentų, skaidėsi ir tiesėsi priešais tarsi atskiri, su jais nesusiję ant daug plonų kojyčių lakstantys šimtakojai…

    Šį kartą Elearas stipriai išsigando. Viskas šį vakarą klostėsi nerealiai. Jis vėl ėmė šauktis motinos, bet ši čia patekti negalėjo, tik iš toli ataidėjo jos griežtas balsas: “Susikaupk į norą išeiti iš ten, kur tu patekai! Sutelk visą savo valią grįžti į save! Ir liaukis kvailai eksperimentavęs su pasąmonės planais, kol nesi praėjęs įšventinimo – tai pavojinga!”

    Pirmąją motinos patarimų dalį (apie koncentraciją) jis perdavė ir merginai. Abu ėmė mėginti sugaudyti aplink bėgiojusias savo sąmonės dalis, kažkokiu būdu sugebėjo susikaupti ir netikėtai vėl atsidūrė prie baro pastato, atsišlieję į jo sieną, vos atgaudami kvapą, visiškai išsekę.

    * * *

    Pro šalį, nekreipdami į juos dėmesio, skirstėsi namo paskutiniai baro lankytojai. Iš šono galėjo atrodyti, kad tai paprasta besibučiuojančių jaunuolių porelė. Tačiau ši porelė jautėsi anaiptol ne romantiškai. Abu buvo gerokai sutrikę. Midija vidumi visada žinojo, kad jos velniop pasiųstieji jaunuoliai patirdavo nestiprų, paviršutinišką šoką, ir dėl jų labai nesigrauždavo. Šį kartą jaunuolis atrodė giliai sukrėstas, ir buvo neaišku, kur link ji jį nusiuntė ir kas jis toks. Elearas irgi visiškai nesusigaudė, į kokį pasaulį šį kartą jie buvo patekę, bet tikrai ne žmonių ir ne elfų pasąmonės lygyje. Taip suprato, kad šalia jo – aukštesnių pasaulių būtybė, net jeigu ji savęs ir neatsimena.

    Mergina jautėsi labai prastai: nuo patirtos įtampos jai prasidėjo galvos skausmo priepuolis, temdęs akis ir sąmonę. Elearo padedama ji šiaip taip parėjo namo ir ten krito ant sofos tiesiog kliedėdama. Elfas vidiniais pojūčiais jautė, kad jai skaidosi sąmonė, ir panaudojo visą savo įtakojančio Balso jėgą, kad padėtų Midijos sąmonei išlaikyti vientisumą. Jis nematė, kaip ši, jo Balso sutelkta, kilo aukštyn iki Chaoso regiono vartų, ten sutrikusi dairėsi, kur jai eiti toliau, o vartų sargas ją nukreipė grįžti atgal, nes dar buvo ne laikas parkeliauti namo. Elfas tik jautė, kad merginos sąmonė iškeliavo į jam nepasiekiamus aukščius, todėl laukė, kol ši grįš, ir stengėsi savo valios jėga palaikyti jos grįžimo atgal kanalą. Žmonių laiku ši kelionė, kol Midijos sąmonė sugrįžo, truko gal kokią parą. Elfams toks laiko tarpas būtų pasirodęs dėmesio neverta akimirka, bet įtempusiam valios jėgą Elearui ji prailgo visą amžinybę.

    * * *

    Atsigavusi Midija buvo silpna ir vis dar piktai nusiteikusi jaunuolio atžvilgiu. Šaltai priėmė jo atsiprašymus, pati nesijautė dėl ko nors kalta ir visiškai nepanoro nei klausytis, kas jis toks, nei kalbėti apie save. Mergina primygtinai paprašė vaikiną kuo greičiau keliauti savais keliais ir daugiau jos akiratyje neatsirasti. Elfas išėjo, bet buvo per daug užsispyręs, kad paklustų kam nors, išskyrus savo paties impulsus. Apsigyveno netoliese ir laukė progos vėl susitikti, nes labai norėjo išsiaiškinti, kas ji tokia.

     

    Papildoma informacija

    Svoris 0.29 kg
    Išmatavimai 21 x 15 x 1.7 cm

    Jums taip pat gali patikti…