DANIELĖS ŠIRDIS. Saulė Zujūtė

4.90  su PVM

Turime

AUTORIAI: Zujūtė Saulė
Autoriai
Produkto kodas: ZUJ006 Kategorijos: , , Žymos: ,
  • Puslapių skaičius: 208
  • Vertėjas:
  • Redaktorius:
  • Leidimo metai: 2012
  • Ilustracijos: nėra
  • Viršelis: kietas
  • ISBN: 978-609-8050-38-7
  • Formatas: Popierinė
  • Aprašymas

    … Egzistuoja du pasauliai – dangiškasis ir žemiškasis. Atrodytų, jie labai skirtingi, tačiau iš tikrųjų yra panašūs tarsi dvi vieno medžio šakos, iš to pat kamieno išaugusios į priešingas puses. Viena pusė yra dieviškasis gailestingumas, kita – dieviškasis griežtumas, o pats medžio kamienas simbolizuoja dieviškąją pusiausvyrą. Šviesa negali egzistuoti be tamsos, šaltis – be karščio, pragaro kančia – be dangaus palaimos.

    Ši knyga – tai romantiška istorija apie angelų gyvenimą. Jie mokosi, klysta, kenčia kaip ir mes ir taip pat kaip mes mokosi atleisti – ne tik kitiems, bet ir sau. O tada imasi savo misijos – padeda žmonėms apsivalyti ir nušvisti.

    Ši knyga apie tai, kad savigrauža ir sielvartavimas nekeičia jau įvykusio veiksmo. Jį gali pakeisti tik tavo tolesni veiksmai, nukreipti gėriui gausinti. Kaip tikina vienas pagrindinių veikėjų Ugnius, už savigraužą reiktų bausti, o ne už klaidas. Jei suklydai – ištaisyk. Ir jokio graudenimosi. Dėl to drąsūs, ryžtingi, išradingi, aktyvūs tamsos angelai kažkada atsiskyrė nuo lėtapėdžių, sentimentalių šviesiųjų. Jie drįso nuolat kūnytis į žmonių pasaulį, pažinti žmogiškąją prigimtį iš vidaus, veikti, klysti ir prisiimti klaidų pasekmes.

    … Angelų išlaisvintojas Ugnius gauna užduotį: įtikinti švytinčią angelę Danielę grįžti į Rojų ir ten, švaresnėje bei taikingesnėje aplinkoje, atlikti savo atgailą. Mat šviesos angelai pragarui pavojingesni nei ugnikalniai Žemei. Danielė – jauna, vadinasi, ambicinga ir kategoriška, reikli ir greita save teisti. Kokios gudrybės imsis Ugnius, siekdamas įvykdyti legionų kapitonės Aitros nurodymą – grąžinti angelę Danielę ten, iš kur atėjusi? Ir visgi kaip netikėtai ši istorija pasibaigs…

     ***
    Keletas klausimų autorei apie šį romaną:

    – Saule, tu mėgsti rašyti romantiškas istorijas, tik jų veikėjai dažnai būna nežemiškos būtybės. Šis romanas – apie angelus…

    Taip, mano vizijos mane išveda į įvairius subtiliuosius pasaulius ir atskleidžia kitų sąmoningų būtybių, ne tik žmonių, gyvenimą, kasdienybę. O joje daug kas bendra. Ne veltui sakoma – kaip Danguje, taip ir Žemėje. Juk angelai – tokios pačios kaip ir mes evoliucionuojančios būtybės, aplenkusios žmones vienu sąmonėjimo kelio laipteliu. Tai didžiai gailestingos būtybės, kurios, tęsdamos savo dvasinį augimą, daug pagalbos teikia žmonėms. Bendrauja su mumis per mintis, sapnus, vaizdinius, kūnijasi į Žemę greta mūsų ir moko mus atjautos, meilės, bendradarbiavimo… Tie, kurie pripažįsta subtiliųjų planų egzistavimą, suvokia, kad Rojus, pragaras – tai kitų vibracinių dažnių realybė su savo gyventojais, dėsniais, veikla. Vis daugiau žmonių atsiveria subtiliųjų planų realybei, bendrauja ir bendradarbiauja su jos šviesiaisiais gyventojais, mokosi iš jų.

    – Tavo angelų labai gražūs lietuviški vardai. Esame prate prie tokių angelų vardų kaip Rafaelis, Urielis, Michaelis (sulietuvintai – Mykolas). O tavo veikėjų vardai kaip atsirado?

    Daugumai romane vaizduojamų angelų suteikiau lietuviškus vardus, nes norėjau, kad jie taptų kuo artimesni, suprantamesni skaitytojui. Esame įpratę prie hebrajiškų angelų vardų ir dažnai net nepagalvojame, kad Senajame Testamente ar kituose, ezoteriniuose (pvz. Kabalos) rašytiniuose šaltiniuose minimi angelų vardai turi jų veiklą nusakančią prasmę, panašiai kaip puikūs lietuviški vardai Aušra, Rytis, Ramutis, Rūta, Meilė… Noriu priminti, kad subtiliuose planuose egzistuojančių būtybių vardai dažniausiai išreiškia kokią nors Dieviškumo pasireiškimo savybę – pavyzdžiui Rafaelis reiškia „gydantis Dievas“, Urielis reiškia „Dievas yra mano šviesa“, Michaelis – „Panašus į Dievą“.

    – Kokias esmines mintis norėjai perteikti šiuo romanu?

    Viena iš pagrindinių romano temų – mūsų Laisvė priimti sprendimus ir Atsakomybė už tai. Dažnai žmonės mėgsta dėl savo veiksmų kaltinti kitus – „taip susiklostė aplinkybės“, „neturėjau kitos išeities“, „jis/ji mane erzina“ ir t.t. Ir visgi, kad ir ką darytų ar sakytų kiti, tačiau sprendimą, kaip reaguoti į kitus žmones, aplinkybes, situacijas, priimame TIK MES PATYS. Iš dalies tai yra Laisvė – džiuginanti pasirinkimo Laisvė, tačiau su ja lygia greta eina Atsakomybė už savo mintis, jausmus, ketinimus, veiksmus…

    Taip pat man labai svarbu tolerancija kitoniškumui ir siekis bendradarbiauti. Šiomis vertybėmis vadovaujasi visų mano romanų veikėjai, taip pat tai itin aktualu ir angelų pasaulyje, kur šviesieji angelai darbuojasi Rojuje, o jų tamsieji broliai, tokie patys gailestingi ir išmintingi, prižiūri pragare nuo ydų ir nuodėmių apsivalančias vėles.

    Tokios, rodos, nesuderinamos priešybės, kaip tamsos ir šviesos gyventojai, iš tikrųjų darbuojasi vardan to paties tiek savo, tiek kitų būtybių dvasinio augimo, dėl to ir sugeba rasti pagarbos vieni kitiems ir netgi bendrų interesų.

    Tai svarbi žinia ir mums – su pagarba, atjauta ir meile – tiek kitiems, tiek sau patiems – siekti vis naujų dvasinio augimo, bendradarbiavimo ir kūrybos aukščių…

    – Ačiū už pokalbį.

    ***

    Ištrauka iš romano

    II. Baltojo Senelio namai

    Danielė vieniša sėdėjo Liūdesio menėje ir verkė. Rojus, tikrieji angelų namai, buvo toks pat daugiasluoksnis kaip ir tie fiziniai-astraliniai planai, kuriuose gyveno įsikūniję žmonės. Žemesniuose Rojaus planuose telkdavosi nusiminę, pavargę ar savimi nepatenkinti angelai. Čia dvasinės vibracijos buvo palyginti grubesnės nei aukštesniuose planuose, nors iš pirmo žvilgsnio visa aplinka skendėjo nuostabioje skaisčioje šviesoje. Turintys vidinių skaudulių angelai čia leisdavosi iš begalinio gailestingumo, nenorėdami savo disharmoningais išgyvenimais kaip nemaloniu triukšmu trikdyti meilėje ir džiaugsme skendinčių savo brolių. Tai buvo angelų atgailos vieta. Čia jie būdavo tol, kol išgyvendavo savo skausmą ir nušvitę, nuščiuvę vėl grįždavo į aukštesnius savo tikrojo darbo ir kūrybos planus. Tie, kurių sąžinė reikalaudavo dar griežtesnės atgailos, leisdavosi į pragaro planus.

    Ištrūkusi iš pragaro, Danielė pasijuto dar nepajėgi kilti į savo namus Rojuje. Kol kas negalėjo leistis ir atgal, į fizinę Žemę, baigti Danės įsikūnijimo. Kaip nusivylęs savo darbu dailininkas, ji atstūmė į šoną šią nebaigtą tapyti Danės gyvenimo drobę, prie kurios ketino grįžti sukaupusi naujų jėgų ir išgyvenusi naują įkvėpimą. Kadangi laikas subtiliuosiuose planuose ir fizinėje Žemėje teka skirtingu greičiu, bet kada galės grįžti į bet kurią pasirinktą savo įsikūnijimo akimirką, sakė ji sau. Dabar jai reikėjo daug visko apmąstyti, daug dalykų iš naujo pervertinti ir priimti visiškai kitus sprendimus.

    Ją sukrėtė pažintis su Ugniumi ir netikėta šios pažinties atomazga. Jos viduje virė aibė prieštaringų jausmų: pyktis ant Aitros, neviltis dėl Ugniaus atminties ištrynimo, troškimas kovoti ir beviltiškumas suvokiant, kad kovoti nėra su kuo. Kol viso šito išgyvenimų kamuolio nesuvaldys, nesuvoks ir nepalaimins, ji savo draugams angelams tokiomis sūkuringų jausmų vibracijomis rėš ausį kaip pjūklas, džyrinantis metalą.

    Jos vienatvę sutrikdė linksmas balsas:

    – Daniele, štai kur tu!

    Danielė pakėlė akis ir išvydo prie jos artėjančią spindulingą jauną angelę – savo draugę Skaistę.

    – Labas Skaiste, ar ir tu liūdi?

    – Oi ne, – nusijuokė ši ir aplink ją pasklido švelnus varpelių tilindžiavimas. – Kai tik išgirdau, kad tu grįžai iš pragaro, panorau tave pamatyti. Sužinojau, kad Liūdesio plane nusprendei pratęsti tai, ko nebaigei ten, ir iškart atskubėjau pas tave.

    Kalbėdama Skaistė stengėsi neišsiduoti, kad ją žeidžia Danielės skleidžiami sielvarto ir pykčio srautai. Danielė pati tai suprato ir įvertino draugės atsidavimą. Tokie jau tie angelai – vieni dėl kitų ir dėl žmonių gerovės pasiryžę bet kokioms aukoms.

    – Ak, Skaiste, ačiū, man viskas gerai, – skubiai atsakė Danielė, norėdama nuraminti draugę, kad ši galėtų kuo greičiau keliauti atgal. – Senąją graužatį jau išgyvenau. Dabar liko sudėlioti mintis dėl šviežių išgyvenimų.

    Skaistė nebuvo nusiteikusi skubėti. Ji atsisėdo šalia Danielės į patogų krėslą ir ramiai, bet įsakmiai tarė:

    – Pasakok, kas nutiko.

    Širdies atvėrimas artimai sielai – nuostabus vaistas. Danielė su dėkingumu priėmė galimybę išsikalbėti.

    – Vienas tamsusis, vardu Ugnius, man padėjo išsivaduoti iš kaltės jausmo. Šiuo metu aš esu prisiėmusi žemišką įsikūnijimą. Dėl svarbių priežasčių laikinai iš jo pasitraukiau. Kai viską savyje sudėliosiu, anksčiau ar vėliau dar turėsiu į jį grįžti ir baigti pradėtus darbus. Bet dabar ne apie tai. Dabar apie tą tamsųjį. Jis atsekė mane į Žemę, pasinaudojęs vieno vyro kūnu. Tam, kad atskleistų man, koks nekūrybingas ir beprasmis yra užsitęsęs savigraužos procesas. Ir, žinai, per tas kelias dienas, kurias praleidome kartu, aš jį pamilau… Jis visiškai kitoks nei tie tamsieji, su kuriais man buvo tekę susidurti anksčiau. Jis supratingas, moka užjausti… Ir, atrodo, aš jam taip pat patikau… – nuo šio prisiminimo Danielė užsikirto ir ėmė verkti.

    – Tai juk nuostabu! Kokia romantiška istorija! – sušuko Skaistė. – Vadinasi, jame sudygo šviesos sėkla ir tavo padedamas jis įgis šviesos savybių.

    Viena iš šviesos angelų svajonių – tamson nuklydusius angelus grąžinti į šviesos kelią.

    – Jam ištrynė atmintį! – ašaros upeliais tekėjo Danielės skruostais. – Ak, Skaiste, žinau, kad tau patinka klausytis romantiškų istorijų, tačiau mano istorija su liūdna pabaiga…

    Skaistė entuziastingai papurtė galvą ir suėmė Danielės rankas. Ji tol liejo iš savo širdies į draugę meilę, atjautą, džiaugsmą gyventi, kol ši aprimo ir pakėlė akis.

    – Daniele, – pamokančiu vyresniojo balsu tarė Skaistė. – Jeigu susitikimas baigėsi blogai, vadinasi, jis dar nesibaigė. Tai – ne visos gyvenimo istorijos, o tik vieno jos epizodo pabaiga. Juk žinai, kad gyvenimas – amžinas ir mūsų tobulėjimo kelias jame begalinis. Tai kaip tu gali apriboti savo kūrybą liūdesiu dėl vieno blogai pasibaigusio epizodo? Kelkis ir eik kurti šios istorijos tęsinį tol, kol ji atneš tavo trokštamą rezultatą!

    Danielė šyptelėjo.

    – Taip, atsimenu, kaip šiuos žodžius mums kartojo mokytojas mokykloje. Ačiū, kad priminei. Žinau, kad turėsiu grįžti ir išbaigti tą įsikūnijimą, iš kurio čia pakilau. Tik kol kas noriu truputį atitokti, nes man bus sunku matyti vyrą, kuriame neliko Ugniaus sąmonės, ir reikės kaip nors nukreipti nuo savęs jo žemišką aistrą.

    – Vis tiek neleisiu tau tuščiai graudentis, – ryžtingai tarė Skaistė. – Jeigu nori trumpai atsitraukti nuo žemiškojo įsikūnijimo pareigų, tada tai greičiau pavyks, jeigu būsi užsiėmusi aktyvia naudinga veikla. Dėkis prie manęs. Aš baigiau sielų gelbėjimo kursus ir šiuo metu dirbu sielų vedle. Paprašysiu dėl tavęs mūsų grupės vadovo arkangelo Marko. Tikiu, jis leis tau padirbėti su mumis. Trumpai paaiškinsiu esmę. Aš dirbu su sielomis, išsilaisvinusiomis grupinių mirčių metu. Tai šiek tiek sudėtingiau nei pavienių mirčių atveju…

    Skaistė nedavė laiko Danielei apsispręsti ar atsakyti. Ji jautė savo draugės būseną ir iš patirties žinojo: liūdinčiajam būtina suteikti naujos veiklos ir naujų išgyvenimų, svarbu neleisti jam užsibūti savo melancholijoje, kuri tik silpnina gyvybines jėgas.

    Danielė po angelų mokyklos praktiškai buvo spėjusi susipažinti tik su nedidele dalimi plačios angelų veiklos. Ji teoriškai žinojo, kad mirus žmogui prie jo prisistato ir tamsos, ir šviesos būtybės. Jeigu mirusiojo sąmonė skaidri, nušvitusi, jo sielą ima traukti į Rojų ir tuomet ją palydi angelas. Jeigu žmogus gyvenime apsunko nuo aistrų, ydų, prisirišimų, jo siela vibruoja žemomis vibracijomis ir turi būti išvalyta pragare. Tokiu atveju sielą su savimi pasiima tamsos angelas. Danielė iš mokymo kurso atsiminė, kad mirties valandą žmogaus sąmonė išgyvena sudėtingą atsiskyrimą nuo fizinio kūno ir vidinę sumaištį. Įsikūnijusių į žmogaus kūną angelų mirties atveju viskas būdavo šiek tiek kitaip – jie neišgyvendavo užsimiršimo ir sumaišties, o jų pasitikti ateidavo artimi draugai angelai.

    Visa tai žaibu šmėstelėjo Danielės mintyse, ir ji vėl grąžino dėmesį prie draugės žodžių. Ši įsijautusi pasakojo:

    – Toks grupinis darbas man labai patinka. Jis daug įdomesnis, nei gelbstint pavienę sielą. Kai Žemėje įvyksta kokia nors katastrofa, jos metu žūsta daug žmonių. Dalies jų sąmonė skaisti ir keliaus su mumis, dalies – apsunkusi, tad turės leisti laiką pragare. Dėl šių viskas aišku ir klausimų nekyla. Tačiau dalies žmonių sąmonės turi savyje nemažai ir gėrio, ir blogio, jos per savo gyvenimą atliko ir atviros širdies paskatintų besąlyginės meilės poelgių, ir sąmonės užtemimo metu sužadintų grubių egoizmo veiksmų. Mirties akimirką tokiai sąmonei galima padėti apsispręsti, pasiryžti ateityje gausinti tik gėrį. Mes, šviesos angelai, stengiamės šiai sąmonei kaip galima labiau nušviesti jos amžių kelią ir padėti pakilti į aukštesnę sąmoningumo pakopą. Tačiau tamsos angelai irgi nesnaudžia – jie toliau gundo sielą, kaitindami jos aistras ir prisirišimus. Žodžiu, vyksta tarsi kokia tamsos ir šviesos jėgų dvikova. Tokių nevienareikšmių sielų katastrofos metu būna ne viena, taigi įvyksta visai neblogas mūšis, – buvo akivaizdu, kad Skaistei tokie susirėmimai – žaisminga pramoga.

    Danielę irgi pagavo kovos entuziazmas. Joje pabudo vidinė energija.

    – Tai tikrai labai kilni misija, aš mielai prisidėsiu.

    – Puiku, – Skaistė paleido Danielės rankas iš savųjų, – skrendam, supažindinsiu tave su grupės draugais.

    Papildoma informacija

    Svoris 0.38 kg
    Išmatavimai 21.7 x 15 x 1.5 cm

    Jums taip pat gali patikti…