GYVENIMAS TAVE MYLI. Louise Hay, Robert Holden

Produkto kodas: HAY004 Kategorija:
AUTORIAI: Hay Louise L.
Autoriai
  • Puslapių skaičius: 208
  • Vertėjas: Živilė Šileikaitė
  • Redaktorius: Renata Buinickienė
  • Leidimo metai: 2015
  • Ilustracijos: nėra
  • Viršelis: minkštas
  • ISBN: 9786094690150
  • Formatas: Popierinė
  • Louise Hay, tarptautinio bestselerio „Pamilk save ir būk laimingas“ autorė, ir fil. dr. Robertas Holdenas, psichologas, populiarių motyvacinių knygų autorius, šioje knygoje kalbasi apie meilės galią, draugišką gyvenimą ir mūsų giluminę prigimtį.

    Gyvenimas tave myli yra vienas mėgstamiausių Luizos Hay įsiteiginių, jos pasaulėjautos esmė. Autoriai tiki, kad pagrindinė kūrinijos statybinė medžiaga yra ne atomas, o meilė – už gyvybės slypintis kūrybos principas, tikroji žmogaus prigimtis.

     Knyga „Gyvenimas tave myli“ veda į pačią esmę to, kas jūs esate. Čia rasite ne tik autorių mintis apie gyvenimą, bet ir praktinių pasiūlymų, pratimų, gilių įžvalgų bei meditacijų, kurios padės pasiekti savo tikrąją prigimtį, atsiverti palankiai realybei ir jos esmei – meilei.  

    „Kuo daugiau leidžiame gyvenimui mus mylėti, tuo labiau priartėjame prie savo tikrosios esybės. Esame čia tam, kad mylėtume pasaulį. Esame čia tam, kad pasirinktume ne baimę, o meilę. Tai yra didžiausia dovana, kokią galime įteikti sau ir kitiems.“ R. Holdenas

    ***

    Ištrauka iš knygos

    Nevisavertiškumo mitas

    – Pirmą kartą bandžiau nusižudyti, kai man buvo devyneri, – prisipažįsta Luiza.

    – Kas nutiko? – paklausiu.

    – Na, akivaizdu, kad man nepavyko, – nusišypso ji.

    – Jei tau būtų pavykę, pasaulis būtų nepažinęs Luizos Hei.

    – Tai tiesa, – atsako Luiza vis dar šypsodamasi.

    – Vis dėlto kas nutiko?

    – Man buvo pasakyta nevalgyti tam tikrų uogų, sirpstančių ant kalvos, nes jos yra nuodingos, ir suvalgiusi jų numirčiau. Taigi vieną dieną, kai reikalai buvo išties prasti, suvalgiau šių uogų ir atsiguliau numirti.

    Abu sėdime priešais didelį veidrodį Luizos darbo kabinete jos namuose San Diege. Pasakojame savo vaikystės istorijas. Daryti tai priešais veidrodį – Luizos mintis. Kalbėdama ji žvelgia tiesiai į savo atvaizdą. Mane žavi jos atvirumas. Luiza, prisimindama vaikystę, kalba švelniu ir kupinu gerumo balsu. Vis dėlto jos žodžiuose juntamas liūdesys ir gili užuojauta sau devynmetei.

    – Kodėl norėjai išeiti iš gyvenimo? – paklausiu.

    – Jaučiausi neverta meilės, – atsako ji.

    – O vaikystėje apskritai kada nors jauteisi verta meilės?

    – Taip, iš pradžių. Bet viskas pasikeitė, kai mano tėvai išsiskyrė. Mama antrą kartą ištekėjo už vyro, kuris mane mušdavo ir tvirkindavo. Mūsų namuose buvo daug smurto ir prievartos.

    – Labai liūdna tai girdėti, Lulu.

    – Šeima man įdiegė mintį: aš esu neverta meilės, – aiškina Luiza.

    Paauglystėje Luizą išprievartavo kaimynas, vėliau jis už tai buvo nuteistas 16 metų kalėti. Sulaukusi penkiolikos, Luiza paliko namus.

    – Norėjau tik to, kad žmonės būtų man geri, – pasakoja Luiza. – Tačiau neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip pačiai būti sau gerai. Reikalai dar labiau suprastėjo. Aš troškau meilės, bet kaip magnetas traukiau smurtą.

    Luiza atsiduodavo visiems, kurie parodydavo jai bent šiek tiek gerumo. Netrukus pajuto, kad laukiasi.

    – Negalėjau pasirūpinti kūdikiu, nes neįstengiau pasirūpinti net savimi, – prisipažįsta ji.

    Kai ateina eilė man pasakoti apie savo vaikystę, Luiza paklausia:

    – Ko labiausiai norėjai, kai buvai vaikas?

    Atidžiai pažvelgiu į savo atspindį veidrodyje. Iš pradžių į galvą nešauna jokia mintis, tačiau netrukus prisiminimai sugrįžta.

    – Norėjau būti matomas, – atsakau.

    Tada Luiza paklausia, ką tai reiškia.

    – Norėjau, kad kas nors pasakytų man, kas esu, kodėl čia esu ir kad viskas bus gerai, – paaiškinu.

    Vaikystėje man nuolat kildavo daugybė klausimų, tarp jų ir tokie sudėtingi, kaip antai: Kas aš esu? Kas yra tikra? Kodėl turiu gyvenimą?

    Kai buvau mažas, mes dažnai kraustydavomės iš vienų namų į kitus. Mama norėjo būti kuo toliau nuo savo tėvų. Tėtis vis lakstė paskui darbą. Galiausiai kažin kokiu būdu mes vėl atsidūrėme Vinčesteryje, Anglijoje, netoli mamos šeimos namų. Išsinuomojome mažą namelį, pavadintą Sausmedžių kotedžu. Iš tų laikų išlikę daug gerų prisiminimų. Vėliau, kai man buvo devyneri, apsigyvenome Litltono miestelyje, Šešėlių name. Pamenu, pagalvojau, kad tai labai keistas pavadinimas namui.

    – Ar tėvai tave mylėjo? – klausia Luiza.

    – Taip, tikrai mylėjo, tačiau ne viskas buvo paprasta.

    – Ką turi galvoje?

    – Mano mamą kamavo depresija, kuri tai pasirodydavo, tai vėl atsitraukdavo. Ji visada prasidėdavo netikėtai ir kartais nesitraukdavo ištisas savaites. Mama tiesiog gulėdavo lovoje, o mes melsdavomės, kad greičiau suveiktų vaistai. Kitais kartais mamą paguldydavo į kokią nors psichiatrijos ligoninę, bet ligoninėse ji visada bandydavo nusižudyti.

    – O koks buvo tavo tėtis? – klausia Luiza.

    – Jį persekiojo kiti demonai.

    Kai man buvo maždaug penkiolika metų, sužinojome, kad tėtis yra alkoholikas. Jis pažadėjo mesti gerti ir iš tiesų bandė daugybę kartų. Galiausiai jis išėjo iš namų ir didžiąją paskutinių dešimties savo gyvenimo metų dalį praleido kaip benamis, keliaudamas iš vienos laikinos prieglaudos į kitą. Gyventi su tėvais, patiriančiais tokį skausmą, buvo tikras košmaras. Holdenų šeima nuoširdžiai mylėjo vieni kitus, tačiau viduje nė vienas nesijautė vertas meilės. Nė vienas iš mūsų negalėjome pasakyti: „Esu vertas meilės“ ir iš tiesų tuo tikėti.

    Jūs esate verti meilės – tokia yra jūsų būties realybė.

    LUIZA HEI, „ŠIRDIES MINTYS“

    Luiza ir aš vadovaujamės vienu požiūriu į žmogaus prigimtį. Abu žinome, kad pagrindinė tiesa apie visus žmones, įskaitant ir jus, yra tai, kad kiekvienas yra vertas meilės. Meilė yra ne tik jausmas, emocija. Meilė yra jūsų tikroji prigimtis. Tai yra jūsų dvasinė DNR, jūsų širdies daina, jūsų sielos sąmonė. Jeigu mums pasiseka, šią svarbiausią tiesą – esu vertas meilės – vaikystėje atspindi tėvai, mokykla, religinė bendruomenė, draugai ir kiti žmonės.

    Atspindėjimas yra esminė vaikystės dalis. Jo paskirtis yra patvirtinti pagrindinę tiesą – esu vertas meilės. Šis patvirtinantis atspindėjimas leidžia patirti nesibaigiančią meilę, ir mes užaugame brandžiais žmonėmis, kurie tiki savimi ir toliau skleidžia šią meilę pasaulyje.

    Svarbiausia tiesa esu vertas meilės turi priešingybę – didžiausią baimę esu nevertas meilės. Šią baimę sustiprina vaikystėje patiriamas negatyvus atspindėjimas. Mums kalbantis priešais veidrodį, Luiza pasakė: „Mane užaugino du žmonės, kurie nesijautė verti meilės. Jie negalėjo man įdiegti, kad esu verta meilės, nes patys to nežinojo.“ Tėvai turi žinoti pagrindinę savo prigimties tiesą, kad galėtų padėti vaikams save pamilti.

    Didžiausia baimė – esu nevertas meilės – yra netiesa; tai tik pramanas. Mums tai atrodo tiesa, nes susitapatiname su ja. Ši baimė neleidžia mums mėgautis savo pačių draugija. Mes atitolstame ir pamirštame savo tikrąją prigimtį. Tada pasaulis tampa mūsų baimės simboliu, o mes pradedame bijoti pažvelgti į veidrodį. Aktorius Bilas Nai (Bill Nighy) yra pasakęs: „Eidamas pro veidrodį paspartinu žingsnį.“ Baimė, kad esame neverti meilės, veikia mūsų psichiką ir skatina kritikuoti, nuvertinti save: esu netikęs, esu blogas, esu niekas.

    Pagrindinė baimė kartu su savęs nuvertinimu priverčia mus patirti tai, ką vadinu nevisavertiškumo mitu. Nevisavertiškumo mitas pasireiškia tokiomis mintimis:

    Esu nepakankamai geras.

    Esu nepakankamai protingas.

    Esu nepakankamai pasiekęs.

    Esu nepakankamai gražus.

    Esu nepakankamai stiprus.

    Esu nepakankamai įdomus.

    Esu nepakankamai kūrybingas.

    Esu nepakankamai turtingas.

    Esu nepakankamai lieknas.

    Esu nepakankamai svarbus.

    „Tokios baimės buvo pažįstamos visiems, su kuriais esu dirbusi“, – sako Luiza. Nevisavertiškumo mitas neturi nieko bendra su mūsų siela, su tikrąja mūsų prigimtimi. Tai yra išmoktas dalykas, laikinas įvaizdis, su kuriuo tapatinamės, kol tai tampa pernelyg skausminga. Anksčiau ar vėliau mes krentame ant kelių ir sakome: noriu pakeisti savo gyvenimą, noriu būti laimingas, turi būti kitas kelias. Nevisavertiškumo mitas liaujasi mus persekioti, kai vėl prisimename svarbiausią tiesą: esu vertas meilės.

     

     

    Svoris 0.21 kg

    Atsiliepimai

    Atsiliepimų dar nėra.

    Būkite pirmas aprašęs “GYVENIMAS TAVE MYLI. Louise Hay, Robert Holden”

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

    Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

    Jums taip pat gali patikti…

    AUTORIAI
    ADAM (1)
    Mooji (2)
    OSHO (4)
    Scroll to Top