MYLĖK TAI, KAS YRA. 4 klausimai, kurie keičia tavo gyvenimą. Byron Katie

AUTORIAI: Byron Katie
Autoriai
Produkto kodas: KAT001 Kategorija: Žymos: ,
  • Puslapių skaičius:
  • Vertėjas: Audra Molytė
  • Redaktorius:
  • Leidimo metai: 2012
  • Ilustracijos:
  • Viršelis:
  • ISBN:
  • Formatas: Popierinė
  • Aprašymas

    Šioje knygoje pateiktas raktas. Dabar juo naudokitės.

     – Echart Tolle, knygos „Šios akimirkos jėga“ autorius

    Knygoje išsamiai aprašyta unikali savityros sistema, jos autorės vadinama DARBU. Tai yra keturi klausimai, atsakę į kuriuos žmonės ima suprasti tikrąsias savo problemų ir kančių priežastis. DARBAS padeda žmonėms patiems analizuoti savo gyvenimą, santykius, profesinę veiklą ir kitas sritis, o tada – pasikeisti taip, kad ankstesnio skausmo vietą užimtų  džiaugsmas. Sąžiningai atsakę į 4 klausimus, žmonės staiga supranta, kad jokių problemų nebuvo… Problema buvo jie patys, jų ydingas mąstymas.

    Įpusėjusi gyvenimą, Keitė įklimpo į depresiją, ją apėmė neviltis, galų gale ji pateko į moterų prieglaudą. Tačiau vieną rytą ji prabudo apimta šviesaus džiaugsmo ir visa savo esybe suvokė, kad jos kančios baigėsi. Ji rado ypatingą būdą, kuris padarė ją laisvą.

    O paskui pas ją pradėjo eiti žmonės… jie prašė patarti, kaip išspręsti įvairias gyvenimo problemas. Ir Keitė ėmė juos mokyti, kaip pasinaudoti savo atrastu būdu.

    Tas būdas ir yra DARBAS.

    Sėdėjau žmonių pilname bendruomenės centre ir stebėjau penkis dalyvius – vyrus ir moteris. Jie vienas po kito mokėsi išsilaisvinti iš savo minčių, kurios buvo jų kančių priežastis: „Vyras mane išdavė“, „Mama mane nepakankamai myli“ ir taip toliau. Uždavę sau keturis klausimus ir į juos atsakę, šie žmonės atvėrė savo protus plačioms ir prasmingoms įžvalgoms. Tokios įžvalgos keičia gyvenimą…

    – Stephen Mitchell

    Ištraukos iš knygos

    Rūpinkitės savo pačių reikalais

    Visatoje esama tik trijų rūšių reikalų: mano reikalai, jūsų ir Dievo. (Žodis „Dievas“ man reiškia „tikrovę“. Tikrovė yra Dievas, nes ji valdo. Viską, kas yra už mano kontrolės, jūsų kontrolės ar bet ko kito kontrolės ribų, vadinu Dievo reikalais.)

    Dažnai  įtampa kyla dėl to, kad rūpinamės ne savo reikalais. Pavyzdžiui, kai galvoje sukasi mintys „Tau reikia susirasti darbą“, „Aš noriu, kad būtum laimingas“, „Turi labiau pasirūpinti savimi“ ir panašios, esame užsiėmę ne savo reikalais. Kai rūpinuosi dėl žemės drebėjimų, potvynių, karo arba dėl savo mirties datos, aš esu užsiėmusi Dievo reikalais. To rezultatas yra atsiskyrimas nuo tikrovės. Tai pastebėjau 1986 metų pradžioje. Kai mentališkai pradėjau rūpintis savo motinos reikalais (pavyzdžiui: „Mama turi mane suprasti“), tuojau pat pasijutau vieniša. Supratau, kad kiekvieną kartą, kai jaučiuosi įskaudinta ar apleista, esu užsiėmusi svetimais reikalais.

    Jeigu gyvenate savo gyvenimą, o aš mentališkai gyvenu jūsų bėdomis, tuomet kas gyvena manąjį gyvenimą? Abu esame jūsų gyvenime. Mentalinis įsitraukimas į jūsų reikalus man neleidžia būti savo erdvėje. Atsiskiriu nuo savęs, o paskui stebiuosi, kodėl mano gyvenimas nei šioks, nei toks.

    Kai manau, jog žinau, kas geriausiai kitam žmogui, aš suku galvą dėl svetimų reikalų. Toks elgesys netgi dėl meilės yra gryna arogancija, o to rezultatas – įtampa, nerimas ir baimė. Tegu man rūpės tik mano pačios tiesa. Tai – mano pačios reikalas. Aš juo ir užsiimsiu, užuot bandžiusi už jus spręsti jūsų problemas.

    Jei gerai suprasite tris skirtingas reikalų rūšis, sugebėsite rūpintis savo reikalais, o tai išlaisvins jūsų gyvenimą, kaip net sunku įsivaizduoti. Kitą kartą, kai pajausite įtampą ar diskomfortą, paklauskite savęs, kieno reikalais tuo metu mentališkai rūpinatės, ir jūs galbūt netrukus smagiai nusijuoksite! Šis klausimas padės jums atsitokėti. Galbūt netgi suvoksite, kad niekada iš tikrųjų nebuvote dabartyje ir kad visą gyvenimą rūpinotės kitų žmonių reikalais.

    Jeigu išsiugdysite tokį požiūrį, ilgainiui, ko gero, pamatysite, kad nebeturite daugiau reikalų ir kad jūsų gyvenimas klostosi savaime kuo sklandžiausiai.

     

    Suvokite savo pasakojimus

    Kalbėdama apie mintis ar minčių sekas, kuriomis mes tikime kaip tikromis, dažnai vartoju žodį pasakojimas, arba istorija. Pasakojimas (istorija) gali būti apie praeitį, dabartį arba ateitį, jis praneša, kokie turėtų ar galėtų būti įvairūs dalykai. Pasakojimų mūsų galvose atsiranda šimtus kartų per dieną – kai kas nors atsistoja ir netaręs nė žodžio išeina iš kambario, kai kas nors nenusišypso arba neatsako į telefono skambutį arba kai nepažįstamasis staiga šypteli, kai ruošiatės atplėšti svarbų laišką, kai staiga nuojauta suspaudžia krūtinę, kai viršininkas pakviečia jus į savo kabinetą arba kai jūsų partneris kalba pernelyg garsiai. Pasakojimai – tai nepatikrintos, neištirtos teorijos, kurios mums pasufleruoja, ką atseit visi šitie dalykai reiškia. Tačiau mes nesuprantame, kad tai tik mūsų susikurtos teorijos, kurios nebūtinai yra tikros.

    Kartą užėjau į moterų tualetą restorane netoli savo namų. Iš kabinos išėjo moteris. Mes nusišypsojome viena kitai, o paskui ji besiplaudama rankas pradėjo dainuoti. „Koks malonus balsas!“ – pamaniau. Vėliau, kai ji išėjo, pastebėjau apšlapintą unitazo kraštą. „Kokia ji nevalyva. Kaip taip galima? – pasipiktinau. – Ir kaip ji sugebėjo apdergti visą unitazo kraštą? Ar ji buvo užsilipusi ant jo?“ Vėliau man toptelėjo, kad ji yra vyras transvestitas, ką tik dainavęs falcetu moterų tualete. Netgi sumaniau jį pasivyti ir pasakyti, koks jis netvarkingas. O paskui tiesiog nuleidau vandenį. Vanduo plūstelėjo iš bakelio ir vėl apliejo unitazo kraštą. Aš stovėjau ir juokiausi.

    Šiuo atveju natūrali įvykių eiga man buvo tokia, kad aš greitai supratau savo istorijos (pasakojimo) esmę. Istorija toliau išsiplėtoti nespėjo. Tačiau dažniausiai būna kitaip. Kol nebuvau išmokusi tyrinėti minčių, tokio mąstymo sustabdyti neįstengdavau. Maži pasakojimai gimdo didesnius, o iš didesnių kyla ištisos teorijos apie gyvenimą – kaip tai yra baisu ir koks pavojingas šis pasaulis. Man kartą tokios mintys išsipūtė į didžiulį baimės jausmą ir depresiją – aš net negalėjau išeiti iš savo miegamojo.

    Kai vadovaujatės tokiomis miglotomis teorijomis apie pasaulį ir to net nesuvokiate, esate mano vadinamajame „sapne“. Dažnai sapnas pradeda kelti problemų, kartais jos išauga iki košmarų lygio. Tokiais atvejais verta DARBU patikrinti savo teorijų pagrįstumą. Dažnai jų galia susilpnėja. Kas jūs būtumėte be jų? Kokia jūsų pasaulio dalis sudaryta iš nepatikrintų pasakojimų ir teorijų? Kol jų neišanalizuosite, niekada to nesužinosite.

     

    Noriu, kad sūnus kalbėtų su manimi

    Šiame pokalbyje motina nori suprasti, kodėl jos sūnus ją akivaizdžiai ignoruoja. Kai ji supranta, kad jos liūdesys, apmaudas ir kaltė visiškai nesusiję su sūnumi, bet tik su savo pačios mąstymu, ji atveria galimybę sau pačiai ir sūnui keistis. Kad būtume laimingi, neturime laukti, kol mūsų vaikai pasikeis. Pasistenkime suprasti, jog kiekviena situacija, kuri mums nepatinka, yra būtent tai, ko ieškome – ėjimas į save.

     

    Elizabeta (skaito iš DARBO lapo): Aš pykstu ant Kristoferio, nes jis nustojo su manimi bendrauti ir nepakviečia apsilankyti savo šeimoje. Man liūdna, kad jis nesikalba su manimi.

    Keitė: Gerai. Tęskite.

    Elizabeta: Aš noriu, kad Kristoferis su manimi kartais pakalbėtų, pakviestų susitikti, aplankyti savo žmoną ir vaikus. Jis turėtų apginti mane nuo savo žmonos ir pasakyti, kad nenori atstumti savo motinos. Jis turėtų nustoti mane kaltinti. Aš noriu, kad Kristoferis priimtų mane ir mano gyvenimo būdą. Noriu, kad jis suprastų, jog padariau geriausia, ką galėjau. Kristoferis yra bailys, lengvai įsižeidžiantis, arogantiškas ir nelankstus. Niekada daugiau nenoriu pajusti, kaip jis mane atstumia ar nebendrauja su manimi.

    Keitė: Gerai. Taigi dabar patyrinėkime keletą šių minčių. Nuodugniau pažiūrėsime, kaip mes galvojame, pateiksime keturis klausimus ir atliksime apgręžimą. Pažiūrėsime, ką čia galima suprasti. Pradėkime. Vėl perskaitykite savo pirmąjį teiginį.

    Elizabeta: Aš pykstu ant Kristoferio, nes jis nustojo su manimi bendrauti ir nepakviečia apsilankyti savo šeimoje.

    Keitė: Ar tai tiesa? Ar tai tikrai tiesa? (Stoja ilga pauzė.) Mieloji, tiesiog atsakykite taip ar ne. Šiuose klausimuose nėra jokios gudrybės. Geriau nebus, jeigu atsakysite vienaip arba kitaip. Tai paprasčiausiai padeda panirti giliau į save ir pažiūrėti, kas iš tikrųjų yra tiesa. O paskui gal mirsime dar giliau. „Jis nebendrauja su jumis ir nepakviečia apsilankyti savo šeimoje“ – Ar tai tiesa?

    Elizabeta: Na, kartais.

    Keitė: Gerai. „Kartais“ yra nuoširdžiau, nes ką tik pareiškėte, kad jis nepakviečia jūsų. „Jis nepakviečia apsilankyti savo šeimoje“– Ar tai tiesa? Atsakymas paprasčiausias: netiesa.

    Elizabeta: Suprantu.

    Keitė: Kaip jūs reaguojate, kai mintijate šią mintį?

    Elizabeta: Jaučiuosi visa įsitempusi. Susijaudinu kiekvieną kartą suskambėjus telefonui.

    Keitė: Ar galite rasti priežastį, dėl kurios vertėtų atsikratyti minties „Jis manęs nepakviečia apsilankyti savo šeimoje“? Bet aš neprašau jos atsikratyti. Tiesiog pažiūrėkite, ar galite rasti priežastį, dėl kurios vertėtų atsikratyti šio melu, kuris konfrontuoja su tikrove?

    Elizabeta: Gal galėčiau.

    Keitė: Pateikite man įtampos nekeliančią priežastį, dėl kurios vertėtų išsaugoti šią istoriją.

    Elizabeta (po ilgos pauzės): Ne, negaliu rasti tokios priežasties.

    Keitė: Paanalizuokime mintį „Noriu, kad sūnus man paskambintų“. Galiu pasakyti apie save: aš niekada nenoriu, kad sūnūs man skambintų. Noriu, kad jie gyventų taip, kaip jiems patinka. Noriu, kad jie skambintų tam, kam patys nori skambinti, ir yra puiku, kad dažniausiai tai būnu aš. Taip, beje, buvo ne visada. Kas jūs būtumėte be minties „Noriu, kad sūnus man paskambintų. Noriu, kad jis pakviestų mane apsilankyti savo šeimoje – patinka jam tai ar ne“?

    Elizabeta: Būčiau žmogus, galintis laisvai kvėpuoti ir mėgautis gyvenimu.

     

    Papildoma informacija

    Svoris 0.38 kg