NUO TĖVO DANGAUS…. Saulė Zujūtė

5.20  su PVM

Turime

AUTORIAI: Zujūtė Saulė
Autoriai
Produkto kodas: ZUJ005 Kategorijos: , Žymos: ,
  • Puslapių skaičius: 216
  • Vertėjas:
  • Redaktorius:
  • Leidimo metai: 2011
  • Ilustracijos: nėra
  • Viršelis: minkštas
  • ISBN: 978-609-8050-09-7
  • Formatas: Popierinė
  • Aprašymas

    Ilgais žiemos vakarais senojo Meistro mokiniai, norėdami prasiblaškyti, seka nepaprastas istorijas apie Tolimus pasaulius…

    Jūs laikote rankose naują Saulės Zujūtės romaną. Esate vėl kviečiami į nepaprastą kelionę. Šį kartą keliausite į ateitį ir drauge su romano herojais bandysite iš naujo atskleisti senųjų dvasios ugdymo tradicijų paslaptis, kurias amžiams bėgant Vakarų civilizacija pamiršo. Tačiau, kaip sako tos pačios tradicijos, išorėje nerasime nieko, ko nebūtų viduje, todėl pamiršę dalį išorinių paslapčių, pamirštame dalį savęs: kas mes iš tikrųjų esame, kas buvome vakar, kokios yra tikrosios mūsų sąmonės galimybės ir kokią misiją čia mums skirta atlikti…

    2009 m. išėjo pirmosios dvi šios serijos knygos Chaoso Dainius ir Pažink savo pradžią ir pabaigą. Visus šiuos tris Senojo Meistro istorijų serijos romanus galima skaityti kaip atskiras savarankiškas knygas.

    ***

     Ištrauka iš romano

    (XXIII a. Kašmyro regione, Indija, Motinos Žemės šventykloje)

    Ponia Čand tolimuoju koridoriumi nusivedė Rasą į erdvią, pro šoninius kalno plyšius saulės nušviestą salę. Čia stovėjo auksuotomis grandinėmis ir gyvų gėlių girliandomis puoštas akmeninis altorius. Ant jo Rasa išvydo grubaus senovinio stiliaus gal pusmetrio aukščio akmeninę stambios nuogos moters figūrą, taip pat gausiai puoštą brangiųjų metalų dirbinais ir gėlėmis.

    – Čia, – paaiškino ponia Čand, žemai nusilenkdama akmeninei statulai, – yra pagrindinė mūsų šventyklos maldų Motinai Žemei vieta. Čia visada budėdavo žynės. Šią statulą kartą per metus, pirmąją naujųjų metų dieną, išnešdavo prie įėjimo į olą, kad visi Motinos Žemės garbintojai gautų jos palaiminimą. Jeigu kas nors norėdavo kreiptis į Motiną Žemę su svarbiu prašymu, kartu su šiuo prašymu jie įteikdavo žynei kokį nors papuošalą, o žynė jį atnešdavo į šią salę, dėdavo prie Motinos Žemės statulos kojų ir per jį išlaikydama ryšį su prašytoju išmedituodavo Motinos perduotą atsakymą. Šią statulą nuolat prižiūrime ir dabar. Toliau, giliau į kalno vidų, yra daugiau individualių, atskiroms žynėms priklausiusių Motinos Žemės maldaviečių ir altorių. Kol kas ten neisime. Pabūkime čia, pamedituokime ir išgirskime, ką Motina Žemė nori pasakyti mums.

    Ponia Čand ištraukė iš kuprinės apdairiai pasiimtus nedidelius ožkos vilnos pledus, patiesė abiem ant vėsaus akmeninio olos grindinio, ir jos susėdo maldai ar meditacijai – kiekviena savaip pagal savo tradiciją.

    Rasa mokėjo medituoti iš ankstesnių savo kelionių. Šią sąmonės sutelkimo techniką Erikas vertino kaip vieną iš svarbių priemonių atkuriant proto ir jausmų vientisumą. Ji įjungė savo nanokompiuteryje vidinę būseną „Meditacija“ ir… paniro į naują realybę…

    * * *

    … Ant degto molio dviaukščio namo plokščio stogo aikštelės žaidė vaikai – dvi maždaug aštuonerių metų mergaitės ir pora metų už jas vyresnis berniukas. Jie turėjo visą kaimenę molinių gyvulių – karvių, ožkų, buivolų…

    – Greičiau lipkite į laivą, tuojau išplaukiame, – namų šeimininkų duktė Rumini vaidino griežtą laivo kapitoną.

    Jos svečiai – prieš kelias dienas pas kaimynus į namą kitapus gatvės atsikėlę gyventi jų giminaičiai, abiejų tėvų netekę vaikai, Vajuviras ir jo sesuo Danna, vaidino pirklius, kurie gabeno savo gyvąjį krovinį į pietinius miestus prekybai.

    – Prašome mus nugabenti į Balakoto miestą prie jūros, – solidžiu balsu pareikalavo Vajuviras.

    – Kas yra „jūra“? – išpūtė akis Rumini.

    – Tai tokia didžiulė, banguojanti vandens masė, kai nematyti kito kranto.

    – Na ir išsigalvojai, – nusijuokė Rumini. – Jeigu vandens būtų tiek daug, jis užlietų visus miestus, kaip mūsų miestą pavasariais užlieja patvinusi upė Rati.

    – Visai aš neišsigalvojau! – užsiplieskė Vajuviras. – Paklausk mano dėdės Tamino. Mūsų tėtė, kai buvo gyvas, tose vietose lankėsi, ir ne tik ten. Jis buvo pirklys ir apkeliavo labai daug miestų.

    – O toje jūroje, – įsiterpė Danna, palaikydama brolį, – gyvena didelės didelės žuvys, kurios gali net žmogų praryti. Kai gyvenome Mandoje, pas mus namie kabojo tokios žuvies galva.

    – Fe, kokie jūs fantazuotojai, – patempė lūpą Rumini, nusivylusi savo naujaisiais draugais.

    Kažkur netoliese pasigirdo šurmulys, ir vaikai pribėgo prie stogo krašto pažiūrėti, kas vyksta.

    – Žiūrėkit, oreiviai! – sušuko Rumini.

    Nuo gretimų kalnų miesto link sklendė du didžiuliai juodi paukščiai. Kelios akimirkos – ir jie jau leidosi prie aukšto centrinio grūdų sandėlio į turgaus aikštę, netoli nuo vaikų stebėjimo vietos.

    Vajuviras ir Danna apstulbę pamatė, kad tai buvo ne paukščiai, o žmonės, prie rankų prisitvirtinę dirbtinių sparnų konstrukcijas iš tikrų plunksnų.

    – Tai Tėvo Dangaus šventyklos žyniai, – globėjišku tonu paaiškino savo svečiams Rumini. – Jie moka skraidyti. Tam, kad išjudėtų iš vietos, jiems reikia palypėti kur aukščiau – ant kalno ar grūdų sandėlio viršaus, o po to jie su vėju skrieja gana toli.

    Vajuvirą persmelkė staigus ir ryžtingas sprendimas:

    – Noriu būti kaip jie.

    – Juk sakei, kad užaugęs tapsi jūreiviu ir plaukiosi po jūrą, – priminė sesuo.

    – Taip, lėkti per bangas su laivu – nuostabu, bet tuomet nežinojau, kad galima skrieti su vėju, dievu Vajumi, kurio vardą nešioju… Kaip manai, – kreipėsi berniukas į Rumini, – ar jie mane priimtų?

    Rumini išdidžiai gūžtelėjo pečiais.

    – Mano mama – Motinos Žemės šventyklos žynė, ir aš žinau, kad kai užaugsiu, taip pat būsiu žynė, – puikuodamasi atsakė ji. – Motinos Žemės žynes visi gerbia, į jas kreipiasi pagalbos, kad pagydytų nuo ligų, iššauktų lietų ar numaldytų potvynį. O Tėvo Dangaus žyniai pikti, griežti ir nemėgsta Motinos Žemės žynių. Mama sako, kad kažkada tolimoje senovėje šios dvi šventyklos sugyveno kaip viena ir drauge padėdavo žmonėms. Dabar taip nėra. Jeigu tau tie sparnuočiai prie širdies, eik į jų šventyklą ir prašykis priimamas. O mane po mėnesio pasiims į Motinos Žemės šventyklą ir aš ten pradėsiu mokytis.

    – Ar aš galėčiau eiti su tavimi? – nedrąsiai paklausė Danna. – Dėdės šeima nelabai džiaugiasi dviem našlaičiais ir papildomais mūsų priežiūros rūpesčiais. Mus vaiko kaip tarnus ir vis prikiša, kad esame veltėdžiai.

    Rumini pajuto užuojautą ir sąžinės graužimą, kad prieš tai grubiai kalbėjo su bedaliais, anksti patyrusiais gyvenimo negandas.

    – Aš paprašysiu mamos, – pažadėjo ji draugei.

    * * *

    Rasa krūptelėjo ir atsimerkė. Pajutusi, kad jos kaimynė sujudėjo, indė taip pat pramerkė akis ir įdėmiai nužvelgė savo viešnią. Rasa jautėsi sukrėsta reginio. Juodbruviai apvalaini vaikų veidai, šiurkštūs degto molio žaislai, pavasario saulės sušildyta stogo aikštelė, neįprasti kieme, lauko virtuvėje, gaminamo maisto kvapai, švarių, tiesių gatvių labirintai su vienu kitu praeiviu, aukštas plytų pastatas, kurį vaikai vadino grūdų sandėliu, keistieji sparnuočiai – visa tai buvo dar realiau už regėtąjį viduramžių vaizdą, nepaprastai ryšku ir ugninga. Ji visa virpėjo.

    – Ar galėčiau pasidomėti, koks reginys tave aplankė? – tyliai pasiteiravo ponia Čand.

    Rasa su malonumu papasakojo, ką mačiusi. Jai norėjosi kalbėti ir kalbėti, ją apėmė keista nervinė būsena, artima šokui. Bekalbėdama Rasa viena sąmonės dalimi nurodė savo nanokompiuteriui sureguliuoti jos fiziologinę savijautą. Šiek tiek palengvėjo, nustojo krėsti drebulys.

    Kai ji baigė pasakoti, ponia Čand šiltai nusišypsojo ir vis taip pat tyliai tarė:

    – Galiu patvirtinti, kad Motina Žemė priėmė tave į savo žynes. Šis reginys – jos tau skirto mokymo pradžia. Patariu tau čia ateiti medituoti kartą ar du per savaitę. Dažniau bus per stipru. Motina Žemė tau ir taip žadins tavo vidinius talentus.

    Papildoma informacija

    Svoris 0.29 kg
    Išmatavimai 21 x 15 x 1.9 cm

    Jums taip pat gali patikti…