PAŽINK SAVO PRADŽIĄ IR PABAIGĄ. Senojo meistro istorijos – 2 knyga. Ezoterinis romanas. Saulė Zujūtė

2.90  su PVM

Turime

AUTORIAI: Zujūtė Saulė
Autoriai
Produkto kodas: ZUJ002 Kategorijos: , Žymos: ,
  • Puslapių skaičius: 200
  • Vertėjas:
  • Redaktorius: Jūratė Mintaučkienė
  • Leidimo metai: 2009
  • Ilustracijos: nėra
  • Viršelis: minkštas
  • ISBN: 9789955599814
  • Formatas: Popierinė
  • Aprašymas

    Drąsūs, atkaklūs, ryžtingi istorijų herojai bręsta, kuria, kovoja netikėčiausiuose pasauliuose – nuo dieviškųjų pasaulių iki materialiausių planų, nuo žilos senovės iki tolimos ateities. Literatūrinė fabula leidžia subtiliai pereiti nuo buitinės kasdienybės prie sudėtingų kosmogoninių tiesų, kurios nuosekliai perteikia vientisą metafizinį regimų ir neregimų pasaulių vaizdą.

    Pažink savo pradžią ir pabaigą – antroji Senojo Meistro istorijų knyga. Joje pasakojama apie ekologinių problemų kamuojamo XXI a. pabaigoje gyvenančią merginą Liną, kuri moka keliauti laike. Lina svajoja taip pakeisti praeities įvykius, kad pasaulyje atsirastų daugiau darnos, o žmonija išmoktų taikiai sugyventi su aplinka. Linos atliktų pokyčių pasekmės nepataisomai sujaukia jos pačios gyvenimą ir įtraukia į netikėtus nuotykius. Ji išgyvena sudeginimo ant laužo patirtį, susidraugauja su pirmykštės humanoidų genties gyventojais, mokosi Atlantidos šventyklose, augina drakono vaikus ir galiausiai kartu su savo draugais dalyvauja žmonijos sąmonės korekcijoje, padėdama sau ir kitiems įvaldyti bei realizuoti savo norus.

    ***

    Skaitytojų atsiliepimai

    „Tai nuotaikinga, spalvinga ir kartu verčianti susimąstyti knyga. Perskaičius ją tarytum pati tapau didesnė, platesnė, ėmiau sąmoningiau ir atsakingiau žiūrėti į savo aplinką, kiekvieną žmogų, įvykį.“ (Kineziterapeutė biomedicinos mokslų daktarė Inga Kilkienė)

    „Knyga atskleidžia žmogaus ieškojimų esminį kelią, įprasmina jo veiklos kryptis bei tikslą. Su meile parinktas literatūrinis žanras leidžia skaitytojui lengvai suvokti fundamentalius žmogaus kūrimo principus, jo kūrybos reikšmę ir pajusti iš širdies gilumos kylantį gyvenimo džiaugsmą. Man skaitant, atrodo, nuo akių nukrito vualis ir atsivėrė nuostabus pasaulis… Linkiu tai patirti ir kitiems skaitytojams.“ (Docentė medicinos mokslų daktarė Anita Dabužinskienė)

    ***

    Trumpai apie autorę

    Saulė Zujūtė gimė 1967 m., Kaune. Baigė lietuvių k. ir literatūros studijas Vilniaus universitete. 16 metų dirba verslo srityje, iš jų dešimt metų buvo kokybės vadove, kokybės vadybos sistemos auditore, rūpinosi organizacinės kultūros formavimu. Šiuo metu dirba leidykloje Mijalba direktoriaus pavaduotoja. Siekia sujungti įtemptų iššūkių verslo kasdienybę su dvasiniais asmenybės savirealizcijos ir darnaus bendradarbiavimo principais.

    Yra išvertusi į lietuvių kalbą užsienio autorių knygų (Richard Whiteley Korporacijos žynys, Christopher S. Kiham Penki tibetietiški pratimai, Stephan Skinner Feng Shui ir kt.), parašiusi kelis straipsnius į Verslo žinių priedą įmonių vadybos klausimais.

    Domisi mokslo naujienomis, filosofija, saviugda, mėgsta skaityti grožinę literatūrą, keliauti. Gyvenimo siekis – pažinti, valdyti ir realizuoti savo prigimtį; padėti to siekti kitiems.

    Daug metų vaizduotėje brandintos įvairios istorijos virto savarankišku S. Zujūtės literatūros kūriniu. Senojo Meistro istorijos – tai iš atskirų istorijų susidedanti trilogija. Senojo Meistro mokiniai, norėdami prasiblaškyti, pasakoja savo neįtikėtinus reginius apie Tolimus pasaulius ir epochas, baigę pasakoti trumpai aptaria išklausytąją istoriją.

    ***

    Ištrauka iš romano

     Kai atėjo Morisas, kalbos nutilo, visi įsmeigė akis į didįjį Drakoną. Morisas su visais šiltai pasisveikino ir kaip kadaise Linai, taip dabar visiems kartu trumpai papasakojo apie jų laukiančią užduotį.

    – Kai jau komanda susirinko, noriu jums trumpai paaiškinti mūsų užduoties esmę. Žmonijos sąmonėjimo kelias – ilgas ir mažai kam pilnai suvokiamas. Jis vyko keliais etapais. Seniausieji etapai praėjo labai seniai ir yra visiškai panirę į gilią užmarštį. Žmogaus sąmoningumo augimui padeda daug skirtingų sąmoningų būtybių, kurios pačios kažkada patyrė panašius augimo laiptelius ir džiaugiasi galėdamos dalytis su žmonija savo patirtimi, padėti žmogui greičiau ir sklandžiau už juos pačius plėsti savo sąmonę. Kas kiek laiko žmonijos sąmoningumo daigas nukrypsta į šoną, ir reikalingos įvairios korekcijos. Kartais tai būna koreguojantys išoriniai įvykiai, kartais – vidinių organizmo procesų, genetikos pokyčiai. Šiuo metu bręsta poreikis giluminiam žmogaus prigimtinio principo pokyčiui.

    Mes, Laiko Drakonai, ieškome būdų kelti žmogiškųjų būtybių sąmoningumą, skatinti jų sąmonės vientisumą, bet patys susidūrėme su informacijos stygiumi. Žinome, kad su panašiomis žmogaus prigimties problemomis kovojo kolegos Atlantidos laikais. Deja, negalime su jais susisiekti ir pasinaudoti jų patirtimi, nes po Atlantidos žūties jų laiko kanalas buvo atskirtas apsauginiu Skydu, kad nė vienas anuometinis blogio pradas neprasiskverbtų į naujuosius laikus. Tai reiškia, kad iš ten negali atkeliauti ir gerosios žinios. Tarsi optinis ryšio kabelis būtų aklai užblokuotas. Linos gebėjimas keliauti laiku mums gali labai praversti. Siūlau jai kartu su vienu pasirinktu bendražygiu nukakti į Skydo Sargo erdvėlaikio tašką ir pamėginti gauti nuorodų, kaip patekti į Atlantidos laikus. Tikiu, kad susisiekę su Atlantidos sąmoningumo korektoriais, mes geriau suprasime, kur ir kaip atlikti esminę mūsų laukiančią žmogaus prigimties korekciją. Šioje kelionėje dalyvaus tik du iš jūsų, bet po jos seks kitos kelionės, kuriose būsite reikalingi visi, todėl prašom nenusiminti ir nepavyduliauti tiems dviem.

    Draugai klausėsi Moriso nepaprastai susidomėję. Drakonas mokėjo paprastai ir aiškiai perteikti dalyko esmę, taigi visi jį puikiai suprato. Užvirė diskusijos, ką Lina turėtų imti kartu su savimi. Visi buvo vienodai patikimi ir išbandyti. Teko spręsti Morisui. Jis pasiūlė Viljamą, nes šio protas rodėsi esąs labiausiai metafiziškai subrendęs ir pajėgus atlaikyti neapibrėžtumo tašką tarp Atlantidos ir šios epochos.

    Lina paėmė Viljamą už rankos, susitelkė į norą patekti prie Skydo, skiriančio Atlantidą nuo dabartinių laikų, ir jie išnyko draugams iš akių.

    Jaunuoliai atsidūrė kaitrios saulės svilinamoje dykumoje. Dalis jos, visai netoli nuo jų, skendo neperregimame pieno baltumo rūke. Aplink nebuvo matyti nė gyvos dvasios.

    – Turbūt tai ir bus tas Skydas, – pamėgino spėti Viljamas ir žengė žingsnį į rūko pusę.

    Staiga iš rūko išniro ilga jo atplaiša, įgavo statmeno maišo formą ir suvirpo priešais juos. Iš šios rūko dalies į jaunuolius ėmė sklisti telepatijos būdu perduodami vaizdai, kurie dėliojosi į tokią kalbą:

    „Aš esu Skydo Sargas. Mano uždavinys yra perspėti visus keleivius, kad toliau, giliau į praeitį, ir laiku, ir erdve judėti draudžiama. Bet kas, pamėginęs nors per žingsnį pasistūmėti atgal, išsisklaidys“.

    Lina nusprendė pamėginti susidraugauti su Sargu ir vis vien kaip nors iš jo išgauti leidimą patekti į Atlantidą. Ji ėmė skleisti draugiško pasisveikinimo vaizdinius ir išreiškė susidomėjimą, kurioje žemės vietoje yra įsikūręs Sargas, jeigu apie jį nėra tekę nieko girdėti jų gyvenamais laikais. Abiejų jaunuolių smegenis vienu metu pasiekė toks vaizdinių atsakymas:

    „Aš esu pririštas ne prie vietos, o prie laiko, dėl to manęs nėra ten, kur esi tu. Aš esu humaniška priemonė įspėti smalsuolius apie jų laukiantį išnykimą. Prašom suprasti, kad niekas specialiai neketina pakenkti jūsų kūnams ar jus žudyti. Šis Skydas – tai nepaprastai aukštos įtampos laukas, kuriame išsiskaido bet kokio organizuotumo sąmonė. Kūnas lieka, o sąmonė – ne“.

    „Cha, – mintyse nusišaipė Lina, – nėra nieko lengviau kaip įveikti šią kliūtį. Juk mano rankoje yra implantuota nuo aukščiausių įtampų apsaugota mano biokopija. Jeigu mano smegenims kas ir atsitiktų, kopijos atmintyje išliks tai, ką aš išvysiu anapus, o po to Eglės medikai sugebės pagal ją atkurti mano sąmonės geometriją. Svarbu tik kaip nors užkalbėti Sargui dantis, kad jis manęs nesulaikytų“.

    Ji ženklais nurodė Viljamui užsiimti Sargo kalbinimu, o pati ėmė nepastebimai artintis prie Skydo. Viljamas nenoriai ėmėsi šio uždavinio. Jis nieko nežinojo apie Linos biokopiją ir nerimavo dėl jos saugumo. Lina jau buvo prie pat rūko. Dar žingsnis, ir ji susilietė su virpančia baltąja medžiaga…

    Linos kūną supurtė galingų žaibų iškrovos, jos sąmonėje žybtelėjo nepaprasto ryškio šviesa, trumpą akimirką ji išvydo spindulingą, keistų bruožų moters veidą. Moteris persiuntė jai trumpą vaizdinį: „Eik pirmyn per atgal!”, ir viskas atsijungė.

    Linos kūnas prarado koordinaciją, išsvirduliavo iš rūko ir ėmė linguoti į šonus kaip girtas.

    „A-ja-jai, juk įspėjau, bet ir vėl manimi nepatikėjo, – išspinduliavo liūdesio ir užuojautos vaizdinį Sargas. – Aš juk nesu sukurtas sulaikyti, o tik įspėti. Štai dar viena sąmonė išsiskaidė kosmoso vienovėje“.

    Viljamą šis reginys sukrėtė. Kelias akimirkas jis stovėjo neįsivaizduodamas, ką daryti. Atsipeikėjęs pribėgo prie Linos, suėmė ją už pečių, lengvai krestelėjo ir mėgino su ja kalbėti. Moters kūnas išlaikė vertikalią padėtį, bet greičiau kaip medis, o ne kaip žmogiška būtybė. Veidas neatspindėjo jokių jausmų ar minčių, akys buvo pusiaumirkos, visi bruožai atsipalaidavę lyg giliame transe.

    – Kaip mes dabar grįšime atgal? – išsigando jaunuolis net nepastebėdamas, kad pats su savimi dėl drąsos kalbasi balsu.

    „O kur link jus pametėti?“ – jo mintis pasiekė senąja anglų kalba labai juokingai suformuluotas pasiūlymas, įgavęs arkliu kinkyto viduramžių vežimo su vežiku įvaizdį.

    „Na, pradžiai ten, iš kur atvykome, – surizikavo paprašyti Sargo. – O argi tu gali keliauti laiku?“

    „Ne, aš pats laiku keliauti negaliu, nes esu pririštas prie šio laiko taško. Bet aš galiu iš savęs išskirti vieną čiuptuvą, tokį laidą laiko kanalu. Jis, atkurdamas švytuoklės judesį laiko kanale, jus sugrąžins atgalios, dėl mano šventos ramybės. Tu tik aiškiai įsivaizduok, kur nori patekti, ir dumk namo“, – atsakė pagyvenęs barzdotas vežikas ir žvitriai pliaukštelėjo botagu virš širmo arklio galvos.

    Viljamas pasijuto kartu su Lina sėdįs ant medžiaga trauktos patogios vežimo sėdynės.

    „ Ačiū, lik sveikas!“ – dar spėjo sušukti Viljamas, ir jo akyse vietoj dykumos smėlio sumirgėjo nustebę draugų veidai.

    Jiems atrodė, kad keliautojai vos akimirką subolavo ir netgi niekur nebuvo išvykę. Tik kažkodėl Lina svirduliavo, ir išblyškęs, regimai sukrėstas Viljamas ją turėjo laikyti glėbyje, kad ji nenuslystų ant žemės. Vaikinas atsargiai paguldė nesąmoningą Linos kūną ant sofos ir trumpai, jaudindamasis paaiškino, kas įvyko.

    Papildoma informacija

    Svoris 0.24 kg
    Išmatavimai 21 x 14.8 x 1.5 cm

    Jums taip pat gali patikti…