ROZENKREICERIŲ VISATOS IR ŽMOGAUS SAMPRATA. 1 tomas. Praeitos žmogaus Evoliucijos, jo dabartinių kūnų sandaros ir būsimos raidos pagrindai. Max Heindel

5.50  su PVM

Turime

AUTORIAI: Heindel Max
Produkto kodas: HEI002 Kategorijos: ,
  • Puslapių skaičius: 208
  • Vertėjas: Marija Kriti
  • Redaktorius: Petras Girdenis
  • Leidimo metai: 2004
  • Ilustracijos: nėra
  • Viršelis: minkštas
  • ISBN: 9789955962052
  • Formatas: Popierinė
  • Aprašymas

    Maxas Heindelis (1865-1919) buvo danų kilmės Amerikos okultistas, astrologas, mistikas. Dalyvavo Amerikos Teosofijos draugijos veikloje. 1905 m. po ligos išgyveno artimą mirčiai būseną, kurios metu regėjo subtiliuosius planus ir sakosi juose dirbęs dvasinius darbus.

    1907 m. atvykęs į Vokietiją susipažino su antroposofijos pradininku Rudolfu Šteineriu. Čia jis taip pat patyrė susitikimą su aukšta dvasine būtybe, kuri prisistatė kaip Rozenkreicerių ordino, kuris susikūręs subtiliuosiuose planuose 1313 metais,  vyresnysis brolis. Šis Brolis Heindeliui suteikė daug žinių apie visatos sandarą bei raidą. Grįžęs į Ameriką, šias žinias Heindelis 1909 m. išleido atskira knyga „Rozenkreicerių kosmologinė doktrina“. Lietuvių kalba ši knyga išleista dviem tomais.

    Rozenkreicerių Ordino suformuluota Visatos ir Žmogaus Samprata akivaizdžiai atskleidžia skaitytojui, kad jis yra danguje švytinčių žvaigždžių brolis, kad kiekviename žmoguje slypi aukščiausias pažinimas, aukščiausia dvasinė jėga ir priemonės tam pasiekti… Ši Samprata pakyli žmogų iki Kosminio Piliečio statuso ir įtikina, kad jis ir jo fizinis kūnas – tai skirtingi dalykai, kad paliekant fizinį kūną gyvenimas nesibaigia, kad, įsisąmoninęs pateiktas tiesas, žmogus pagaliau pažins save, pagaliau galės valdyti ne tik save, bet ir savo aplinką…

    Tai pirmasis tomas, kuriame kalbama apie 7 būties planus ir žmogaus kelią po mirties iki naujo gimimo.

    ***

    Ištrauka iš knygos

    I skyrius

    Matomas ir nematomi pasauliai

    Pirmas žingsnis okultizmo link – ištirti nematomus pasaulius. Šių pasaulių nemato dauguma žmonių, nes dar neatbudę jų subtilieji bei aukštesnieji jutimo organai, su kurių pagalba nematomi Pasauliai gali būti suvokti lygiai taip pat, kaip aplink mus esantis Fizinis Pasaulis suvokiamas fiziniais jutimais. Dauguma žmonių metafizinių Pasaulių atžvilgiu jaučiasi taip pat kaip nuo gimimo aklas žmogus mūsų jutimų Pasaulyje: nors šviesa bei spalvos jį supa, jis nepajėgia jų matyti. Jos jam neegzistuoja dėl paprastos priežasties: jis neturi regėjimo jutimo, kuriuo jos suvokiamos. Daiktus jis gali jausti – jie atrodo realūs, bet šviesa ir spalva jam yra anapus pažinimo ribos.

    Taip yra su didesne žmonijos dalimi. Jie jaučia bei mato Fizinio Pasaulio objektus, girdi jo garsus, tačiau kitos sferos, kurias aiškiaregys vadina aukštesniaisiais Pasauliais, jiems taip pat nesuvokiamos kaip aklam šviesa bei spalva. Tačiau tas faktas, kad aklas negali matyti šviesos ir spalvų, neįrodo, kad jos nerealios ir neegzistuoja. Lygiai taip pat faktas, kad dauguma žmonių negali matyti metafizinių pasaulių, neįrodo, kad niekas to negali. Jeigu aklas praregėtų, jis pamatytų šviesą ir spalvas. Jeigu tie, kurie akli metafiziniuose Pasauliuose, tinkamais metodais pažadintų savo aukščiausius jutimus, jie taip pat galėtų išvysti dabar nematomus Pasaulius.

    Tuo metu, kai dauguma žmonių klysta, netikėdami transcendentinių Pasaulių egzistavimu ir realumu, dalis kitų puola į kitą kraštutinumą ir, įsitikinę nematomų Pasaulių buvimu, galvoja, kad kai tik žmogus tampa aiškiaregiu, jam iš karto atsiveria visa tiesa; kad jeigu žmogus gali “matyti”, jis iš karto “žino viską” apie tuos aukštesniuosius Pasaulius.

    Tai yra didelė klaida. Mes lengvai sutinkame, kad toks tvirtinimas klaidingas mūsų kasdieninio gyvenimo klausimais. Mes negalvojame, kad žmogus, gimęs aklas ir praregėjęs, iš karto “žino viską” apie Fizinį Pasaulį. Anaiptol, mes žinome, kad net tie, kurie visą gyvenimą gali matyti mus supančius daiktus, toli gražu dar nepasiekė absoliutaus jų pažinimo. Mes žinome, jog reikia ilgus metus nuolat ir atkakliai mokytis, kad įgautume žinių apie tą menką dalį daiktų, su kuriais susiduriame savo kasdieniniame gyvenime. Perfrazavę Hermio aforizmą kaip viršuje, taip ir apačioje, mes iš karto suprantame, kad taip turi būti ir kituose Pasauliuose. Tuo pačiu metu teisinga ir tai, kad galimybės įgyti žinias metafiziniuose Pasauliuose kur kas didesnės nei mūsų dabartinėje fizinėje būsenoje, bet visgi ne tokios didelės, kad visai atmestų būtinybę kruopščiai mokytis ir galimybę klysti stebint. Faktiškai visi patikimų ir kompetentingų stebėtojų duomenys rodo, kad ten stebint reikia kur kas didesnio atsargumo ir dėmesio nei čia.

    Pirmiausia aiškiaregiams reikia daug treniruotis, kol jų parodymai įgis bent kokią savarankišką vertę, ir kuo didesni bus jų profesiniai įgūdžiai, tuo mažiau jie kalbės apie tai, ką mato, tuo daugiau įsiklausys į versijas kitų, žinančių, kiek daug ten yra ką tyrinėti, ir suvokiančių, kiek mažai tiriamos aplinkos detalių tegali aprėpti pavienis tyrinėtojas. Tuo galima paaiškinti atsirandančias skirtingas versijas, kurias paviršutiniški žmonės priima kaip įrodymą, kad aukštesnieji Pasauliai neegzistuoja. Jie tvirtina, kad jeigu tie Pasauliai egzistuotų, tyrinėtojai iš ten būtinai parsineštų vienodus apibūdinimus. Pasitelkę iliustraciją iš kasdieninio gyvenimo, geriau suvoksime tokio tvirtinimo klaidingumą.

    Įsivaizduokite, kad laikraštis siunčia dvidešimt korespondentų į kokį nors miestą pateikti spaudai jo aprašymą. Korespondentai yra (arba bent turėtų būti) kvalifikuoti stebėtojai. Jų užduotis – stebėti viską ir pateikti patį geriausią aprašymą, kokį tik įmanoma paruošti. Be abejo, dvidešimt korespondentų nepateiks net dviejų vienodų pranešimų. Labiau tikėtina, kad visi jie bus visiškai skirtingi. Kai kurie pagrindinių momentų aprašymai skirsis kokybe ir detalėmis.

    Ar skirtumai aprašymuose įrodo, kad miestas neegzistuoja? Aišku, ne! Skirtumai paaiškinami tuo, kad kiekvienas miestą matė iš savo požiūrio taško ir, užuot tvirtinę, kad šie skirtingi aprašymai žalingi ir klaidina, galime neabejodami sakyti, kad įdėmiai visus juos perskaitę susidarytume kur kas visapusiškesnį ir išsamesnį miesto vaizdą, negu perskaitę tik vieną, o kitus išmetę į šiukšlių dėžę. Kiekvienas aprašymas išbaigs ir papildys likusius.

    Ta pati tiesa galioja pasakojimų apie aukštesniuosius Pasaulius atžvilgiu. Kiekvienas tyrinėtojas turi savo požiūrį į daiktus ir gali aprašyti tik tai, ką jis mato savo akiratyje. Jo pasakojimas gali skirtis nuo kitų, bet visi jie gali būti vienodai teisingi kiekvieno atskiro stebėtojo požiūriu.

    Kartais klausiama: “O kam iš viso tyrinėti tuos pasaulius? Ar ne geriau pirma ištirti vieną pasaulį, laikinai pasitenkinti pamokomis, kurias mums reikia išmokti Fiziniame Pasaulyje, ir jeigu nematomi Pasauliai egzistuoja, kodėl gi neatidėti jų tyrinėjimo, kol juos pasieksime?”

    Bet jeigu mes tvirtai žinotume, kad ateityje, anksčiau ar vėliau, kiekvienas iš mūsų būsime išvežti į tolimą šalį, kur naujomis ir nežinomomis sąlygomis teks gyventi daug metų, ar ne protinga būtų apie tą šalį sužinoti iš anksto, prieš ten vykstant? Tos žinios labai padėtų prisitaikyti prie naujų sąlygų.

    Gyvenime tėra tik viena neabejotina tiesa – Mirtis! Perėjus anapus ir atsidūrus naujose sąlygose, žinios apie jas mums, be abejo, labai praverstų.

    tai dar ne viskas. Norint suprasti Fizinį Pasaulį, esantį pasekmių pasauliu, būtinai reikia suvokti metafizinį pasaulį, esantį priežasčių pasauliu. Mes matome gatvėmis važinėjančius tramvajus ir girdime telegrafo aparatų tarškėjimą, bet paslaptinga jėga, esanti šių reiškinių priežastimi, lieka mums nematoma. Mes sakome, kad tai elektra, bet šis pavadinimas nieko mums nepaaiškina. Mes nieko nežinome apie pačią jėgą, mes matome ir girdime tik jos pasekmes. Jeigu indą su šaltu vandeniu patalpinsime į pakankamai žemos temperatūros atmosferą, pradės formuotis ledo kristalai ir mes galėsime stebėti jų formavimosi procesą. Linijos, kurių kryptimi vyksta kristalizacija, egzistuoja vandenyje visą laiką kaip jėgų lauko linijos, bet yra nematomos, kol vanduo neužšąla. Gražios “šalčio gėlės” ant langų yra regimai pasireiškusios aukštesnių Pasaulių jėgos srovės, kurios egzistuoja visą laiką, daugumai iš mūsų nematomos, bet nuo to ne mažiau galingos.

    Taigi aukštesnieji Pasauliai – tai priežasčių pasauliai, jėgų pasauliai; ir mes iš tikrųjų negalime pažinti Fizinio Pasaulio, nepažinę kitų ir nesupratę jėgų bei priežasčių, kurių atžvilgiu visi fiziniai daiktai tėra tik pasekmės.

    Šių aukštesnių Pasaulių realybė, lyginant su Fizinio Pasaulio realybe, kaip keistai tai beatrodytų, iš tikrųjų yra kur kas realesnė ir daiktai juose kur kas tvirtesni bei sunkiau sunaikinami už Fizinio Pasaulio daiktus. Tuo lengvai įsitikinsime iš pateikto pavyzdžio. Architektas nepradeda statyti namo nuo statybinių medžiagų įsigijimo ir įsakymo statybininkams dirbti be jokio plano, kaip pavyks. Jis “išmąsto namą”. Po truputį namas jo galvoje įgauna formą ir galų gale išryškėja aiški namo idėja – minties forma. Šis namas dar nematomas niekam, išskyrus architektą. Jis suteikia jam realybę popieriuje. Jis braižo planą, ir pagal šį objektyvų, iš minties formos gimusį brėžinį darbininkai stato namą iš medžio, metalo ar akmenų, tiksliai pagal architekto sukurtą minties formą.

    Taip minties forma tampa fizine realybe. Materialistas tvirtins, kad dabar ji realesnė, tvirtesnė ir konkretesnė už vaizdą architekto galvoje. Bet pamąstykime. Namo negalima pastatyti be minties formos. Fizinį objektą gali sunaikinti dinamitas, žemės drebėjimas, ugnis ar puvimas, bet minties forma išliks. Ji egzistuos tol, kol bus gyvas architektas, ir iš jos galima pastatyti daug tokių pačių namų kaip sugriautasis. Net pats architektas negali jos sunaikinti. Net ir po jo mirties šią minties formą gali atkurti tie, kurie moka skaityti įrašus gamtos atmintyje, apie kurią kalbėsime vėliau.

    Tokiu būdu patikėję, kad aplink mus egzistuoja minėti Pasauliai, įsitikinę jų realumu, pastovumu, o taip pat žinių apie juos nauda, mes galime pradėti gvildenti juos kiekvieną atskirai, pradėdami nuo Fizinio Pasaulio.

    Papildoma informacija

    Svoris 0.16 kg

    Atsiliepimai

    Atsiliepimų dar nėra.

    Būkite pirmas aprašęs “ROZENKREICERIŲ VISATOS IR ŽMOGAUS SAMPRATA. 1 tomas. Praeitos žmogaus Evoliucijos, jo dabartinių kūnų sandaros ir būsimos raidos pagrindai. Max Heindel”

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

    Jums taip pat gali patikti…