ROZENKREICERIŲ VISATOS IR ŽMOGAUS SAMPRATA. 2 tomas. Praeitos žmogaus Evoliucijos, jo dabartinių kūnų sandaros ir būsimos raidos pagrindai. Max Heindel

4.90  su PVM

Turime

AUTORIAI: Heindel Max
Produkto kodas: HEI001 Kategorijos: , Žymos: ,
  • Puslapių skaičius:
  • Vertėjas: Marija Kriti
  • Redaktorius: Jūratė Mintaučkienė
  • Leidimo metai: 2009
  • Ilustracijos:
  • Viršelis:
  • ISBN: 9955-518-14-6
  • Formatas: Popierinė
  • Aprašymas

    Maxas Heindelis (1865-1919) buvo danų kilmės Amerikos okultistas, astrologas, mistikas. Dalyvavo Amerikos Teosofijos draugijos veikloje. 1905 m. po ligos išgyveno artimą mirčiai būseną, kurios metu regėjo subtiliuosius planus ir sakosi juose dirbęs dvasinius darbus.

    1907 m. atvykęs į Vokietiją susipažino su antroposofijos pradininku Rudolfu Šteineriu. Čia jis taip pat patyrė susitikimą su aukšta dvasine būtybe, kuri prisistatė kaip Rozenkreicerių ordino, kuris susikūręs subtiliuosiuose planuose 1313 metais,  vyresnysis brolis. Šis Brolis Heindeliui suteikė daug žinių apie visatos sandarą bei raidą. Grįžęs į Ameriką, šias žinias Heindelis 1909 m. išleido atskira knyga „Rozenkreicerių kosmologinė doktrina“. Lietuvių kalba ši knyga išleista dviem tomais.

    Rozenkreicerių Ordino suformuluota Visatos ir Žmogaus Samprata akivaizdžiai atskleidžia skaitytojui, kad jis yra danguje švytinčių žvaigždžių brolis, kad kiekviename žmoguje slypi aukščiausias pažinimas, aukščiausia dvasinė jėga ir priemonės tam pasiekti… Ši Samprata pakyli žmogų iki Kosminio Piliečio statuso ir įtikina, kad jis ir jo fizinis kūnas – tai skirtingi dalykai, kad paliekant fizinį kūną gyvenimas nesibaigia, kad, įsisąmoninęs pateiktas tiesas, žmogus pagaliau pažins save, pagaliau galės valdyti ne tik save, bet ir savo aplinką…

    Ši knyga yra antroji kūrinio dalis. Joje autorius pristato bendrąją visatos evoliucijos raidą ir konkrečiai mūsų Saulės sistemos bei žmonijos vystymąsi.

     ***

    Ištrauka iš knygos

    I skyrius

    Žmogaus santykis su Dievu

    Pirmame tome išnagrinėjome žmogaus būtį trijuose iš penkių Pasaulių, sudarančiuose jo evoliucijos lauką. Iš dalies aprašėme tuos pasaulius ir paminėjome atskirus sąmonės laidininkus, kuriais žmogus susijęs su tais pasauliais. Apžvelgėme jo santykį su kitomis trimis karalystėmis – mineralų, augalų ir gyvūnų – atkreipę dėmesį į laidininkų skirtumus ir iš jų atsirandančius sąmonės skirtumus tarp žmogaus ir šių trijų karalysčių. Sekėme žmogaus kelią per vieną gyvybinį ciklą trijuose Pasauliuose ir išstudijavome Persikūnijimo ir Pasekmių dėsnio veikimą bei reikšmę žmogaus evoliucijai.

    Siekdami suvokti tolesnes žinias apie žmogaus tobulėjimo Kelią turime išnagrinėti jo santykį su Didžiuoju Visatos Architektu – Dievu – ir Dangaus Hierarchijomis, kurios stovi ant daugybės skirtingų pasiekimų pakopų, sudarančių Jokūbo laiptus, besidriekiančius nuo žmogaus į Dievą ir anapus.

    Tai labai sunkus uždavinys, nes jį apsunkina tos miglotos Dievo sampratos, kurios susiformavo daugumos skaitytojų, skaitančių su tuo susijusią populiariąją literatūrą, sąmonėse. Be abejo, patys terminai dar nieko nereiškia, bet labai svarbu žinoti, ką mes suvokiame, tardami vieną ar kitą pavadinimą. Priešingu atveju nepavyks išvengti nesusipratimų ir, jeigu rašytojai ir mokytojai nesuderins naudojamos terminologijos, nesusikalbėjimas tik dar labiau išryškės. Kai naudojama sąvoka “Dievas” (arba vis dažniau kaip pakaitalas plintantis “Kūrėjas”), visada neaišku, kas turima mintyje: Absoliutas, Vienatinė Būtybė, Aukščiausioji Esybė, esanti Didžiuoju Visatos Architektu, ar Kūrėjas, esantis mūsų Saulės Sistemos Architektu.

    Dievybės dalijimas į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią taip pat išmuša iš vėžių. Nors Būtybės, pavadintos šiais vardais, egzistuoja neišmatuojamai aukščiau žmogaus ir yra vertos visokeriopo garbinimo bei šlovinimo, kiek tik sugeba žmogus, įsigilindamas į aukščiausias Dieviškumo sampratas, tačiau iš tikrųjų jos skiriasi viena nuo kitos.

    1 diagrama[1] apie kosminius Planus gal kiek daugiau paaiškins šį dalyką. Reikia suvokti, kad Pasauliai ir kosminiai Planai nėra išsidėstę erdvėje vienas virš kito, bet kad septyni kosminiai Planai prasiskverbia vienas per kitą ir per visus septynis Pasaulius. Jie yra visur prasismelkiančios dvasinės materijos būsenos, taigi Dievas ir kitos minėtos didžios Būtybės nėra nuo mūsų atskirtos erdvėje. Jie kiaurai persmelkia kiekvieną dalelę tiek savo pačių sferose, tiek ir tankesnių materijų sferose. Visi jie egzistuoja mūsų pasaulyje ir realiai yra “arčiau nei mūsų rankos ir kojos”. Kai sakome, kad “Jame gyvename, judame ir egzistuojame”, tai yra gryna tiesa, nes nė vienas iš mūsų negalėtų egzistuoti ne šiose didžiose Būtybėse, kurios persmelkia ir palaiko mūsų pasaulį savo Gyvybėmis.

    Kaip buvo rašyta I tome, (2 diagrama „Septyni Pasauliai“), Eterinis Sluoksnis tęsiasi už mūsų fizinės Žemės atmosferos ribų, Norų Pasaulis tęsiasi erdvėje dar toliau už Eterinio Sluoksnio, Minties Pasaulis nusitęsia į tarpplanetinę erdvę toliau už minėtus (tankesnius) Pasaulius. Subtilesni Pasauliai erdvėje užima daugiau vietos už fizinį pasaulį, kuris susikristalizavo ir kondensavosi.

    Tas pats principas veikia Kosminiuose Planuose. Pats tankiausias iš jų yra septintas (skaičiuojant iš viršaus į apačią). Jis 1 diagramoje parodytas didesnis už kitus, nes juo mes tiesiogiai domimės ir labiausiai pageidaujame matyti pagrindinius jo poskyrius. Tačiau realiai jis užima mažiau vietos už bet kurį kitą kosminį Planą, nors nepaisant tokio palyginti riboto jo daugiamatiškumo įvertinimo, jis visgi kur kas didesnis, nei žmogaus protas pajėgia įsivaizduoti, ir apima milijonus panašių į mūsų saulių sistemų, kurios yra evoliucijos laukas daugeliui panašaus į mūsų statusą būtybių grupių. Mes nieko nežinome apie šešis kosminius Planus, esančius aukščiau už mūsų planą, išskyrus tai, kad jie yra neapsakomo didingumo Būtybių Hierarchijų veiklos sfera.

    Eidami iš mūsų Fizinio Pasaulio į vidinius bei subtilesnius Pasaulius ir toliau į viršų per Kosminius Planus, pastebime, kad Dievas, mūsų Saulės sistemos Architektas, mūsų egzistavimo Šaltinis ir tikslas, yra viršutiniame septinto kosminio Plano poskyryje. Tai Jo Pasaulis.

    Jo Sfera apima mūsų Saulės sistemai priklausančiose planetose – Urane, Saturne, Jupiteryje, Marse, Žemėje, Veneroje, Merkurijuje ir jų palydovuose – vykstančios evoliucijos sistemas.

    Didžiosios Dvasinės Būtybės, vadinamos Planetų Dvasiomis, kurios vadovauja šiai evoliucijai, dar vadinamos “Septyniomis Dvasiomis prie Sosto”. Jos yra Jo Tarnai, iš kurių kiekvienas vadovauja konkrečiai Dievo karalystės – mūsų Saulės sistemos – daliai. Saulė taip pat yra evoliucijos laukas pačioms aukščiausioms mūsų kosmoso Būtybėms. Tik jos geba atlaikyti galingas Saulės vibracijas ir su tų vibracijų pagalba tobulėti. Saulė mums – tai maksimalus priartėjimas prie regimo Dievo simbolio, ir visgi ji – tik šydas, slepiantis Tai, kas negali būti ištarta viešai.

    Bandydami nustatyti mūsų Saulės sistemos Architekto kilmę, susiduriame su būtinybe pereiti į aukščiausius iš septynių Kosminių Planų. Taip mes patenkame į Aukščiausiosios Būtybės, kuri emanavo iš Absoliuto, Sferą.

    Absoliutas yra virš mūsų galimybių Jį suvokti. Jokia išraiška ar palyginimas, kuriuos pajėgtume įsivaizduoti, nesugeba išreikšti adekvačios idėjos. Pasireiškimas iš karto apriboja. Todėl mes geriausiu atveju galime charakterizuoti Absoliutą kaip Beribę Būtybę, kaip Egzistavimo Šaltinį.

    Iš egzistavimo Šaltinio – Absoliuto – pasireiškimo apyaušryje apsireiškia Aukščiausioji Būtybė. Evangelijos pagal Joną Prologe ši Aukščiausioji Būtybė pavadinta Dievu. Iš šios Aukščiausiosios Būtybės atsiranda Kuriantysis Tebūnie Taip Žodis, kuris “pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (Jn 1, 2–3), ir tas Žodis yra “viengimis” Sūnus, pagimdytas Jo Tėvo (Aukščiausiosios Būtybės) anksčiau už visus pasaulius, bet tikrai ne Kristus (Jėzus). Pripažįstant visą pagarbą ir šlovę Jėzui, aukščiausiu bokštu iškylančiam virš visos žmonijos, Jis nėra ta Aukščiausioji Būtybė. Tikra tiesa, kad “tas Žodis tapo kūnu” (Jn 1, 14), bet ne apribota vieno fizinio kūno materija, o materija visai šios ir milijonų kitų saulių sistemų būčiai.

    Pirmasis Aukščiausiosios Būtybės aspektas gali būti apibūdintas kaip ENERGIJA. Iš šio kyla Antrasis aspektas – ŽODIS, iš jų abiejų kyla Trečiasis aspektas – JUDĖJIMAS.

    Iš šios Trilypės Aukščiausiosios Būtybės apsireiškia septyni Didieji Logai. Juose yra visos Didžiosios Hierarchijos, kurios vis labiau ir labiau skiriasi viena nuo kitos, joms pasireiškiant atskiruose kosmoso Planuose (žr. 1 diagramą). Antrame kosminiame Plane apsireiškia 49 Hierarchijos; trečiame – 343. Kiekviena iš jų geba skilti ir dalytis į septynis, taigi mūsų žemiausiame kosminiame Plane, kuriame pasireiškia saulių sistemos, dalijimosi kiekis beveik begalinis.

    Aukščiausiame septinto kosminio Plano Pasaulyje egzistuoja mūsų Saulės sistemos Kūrėjas ir kitų saulių sistemų Kūrėjai. Šios Didžiosios Būtybės taip pat yra trilypės kaip ir Aukščiausioji Būtybė. Trys jų aspektai – Valia, Išmintis, Veikla.

    Kiekviena iš septynių Planetų Dvasių, kurios yra kilę iš Dievo (Kūrėjo) ir atsakingos už gyvybės raidą vienoje iš septynių planetų, taip pat yra trilypės ir savo lygyje skirstosi į Kuriančiąsias Hierarchijas, kurios eina per septyneriopą evoliuciją. Evoliucija, kurią kuria viena Planetos Dvasia, skiriasi nuo kitų Planetų Dvasių kūrybos savo ugdymo metodais.

    Galima netgi nurodyti, kad bent jau toje planetų sistemoje, kuriai priklausome mes, būtybės, labiausiai patobulėjusios ankstesnėse stadijose ir pasiekusios aukštą tobulumo laipsnį ankstesnėje raidoje, prisiima pirminių Planetinių Dvasių funkcijas ir tęsia evoliuciją, kai tuo tarpu pirminės Planetinės Dvasios pasitraukia nuo aktyvaus dalyvavimo, bet vadovauja savo Pavaduotojams.

    Šis pateiktas mokymas taikytinas visoms saulių sistemoms, o dabar pateiksime mūsų Saulės sistemos raidą aiškinančias žinias, kurias gali tiesiogiai įgyti kiekvienas labiau patobulėjęs aiškiaregys, pats skaitydamas gamtos atmintį.

     

    Papildoma informacija

    Svoris 0.16 kg

    Jums taip pat gali patikti…