ŠVIESA – GYVOJI DVASIA. Omraam Mikhaël Aïvanhov

4.40  su PVM

Prieinamumas: Turime

Produkto kodas: AIV015 Kategorijos: , Žyma:
  • Puslapių skaičius: 146
  • Vertėjas:
  • Redaktorius:
  • Leidimo metai:
  • Ilustracijos:
  • Viršelis:
  • ISBN: 9786098050752
  • Formatas: Popierinė
  • Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

    Ši knyga yra dar viena dvasinio mokytojo Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo paskaita, užrašyta jo mokinių ir sekėjų. Mokytojas Aïvanhovas kalba apie dvasinę šviesos prigimtį, atskleidžia jos sąsajas su žmogaus kūnais, kalba apie šviesos sampratas Biblijos, Kabalos ir hinduizmo mokymų tradicijose, palygina šias žinias su šiuolaikinio mokslo atradimais.

    Iš ko šilkverpio vikšras audžia savo kokoną, o voras – voratinklį? Iš ko sraigė padaro savo kiautą? Tą substanciją jie paima iš savęs. Jei mokėtumėte stebėti gamtą, išvystumėte daugybę reiškinių, kurie padėtų suprasti dalykus, didžiųjų filosofų laikomus neatskleidžiama paslaptimi. Vieną dieną net mokslas pripažins, kad šviesa yra žaliava, iš kurios buvo sukurta visata. Jei žmogus išmoks elgtis su šviesa, jis taps kūrėju kaip Dievas.
    – Omraam Mikhaël Aïvanhov

    * * *

    IŠTRAUKA IŠ KNYGOS

    I

    Šviesa: sukūrimo esmė

    Sakoma, kad Dievas yra esybė, ryjanti ugnį, ir daugelyje mitologijų galingiausias dievas – ugnies dievas. Žinoma, tai ne ta ugnis, kurią mes pažįstame – fizinė ugnis tėra vienas visatinės ugnies aspektas. Nes iš tikrųjų esama visokių ugnių: ta, kuri dega žmogaus širdyje, ta, kuri miega stuburo apačioje, pragaro ugnis, ta, kuri slypi akmenų, metalų širdyje ir taip toliau.

    Bet ar esate pastebėję, kad suvokti ugnį įmanoma tik tada, kai ją lydi šviesa? Taip, šviesa – tai materija, per kurią pasireiškia ugnis. Perkėlę šį įvaizdį į aukštesnį lygmenį matome, kad šviesa yra ta substancija, kurią Dievas, pirmykštė Ugnis, pasaulio pradžioje paskleidė iš savęs pasakęs šiuo žodžius: „Tebūnie šviesa!“ Ši šviesa – tai Žodis, minimas Evangelijos pagal Joną pradžioje: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas… Visa per jį atsirado…“ (Jn 1, 1–3) Šviesa – tai Žodis, kurį ištarė Kūrėjas ir kuriuo Jis sukūrė pasaulį.

    Fizinis pasaulis, kokį mes jį pažįstame, tėra sutirštėjusi pirmapradė šviesa. Dievas, aktyvusis pradas, paskleidė šviesą ir panaudojo ją kaip žaliavą visatai kurti. Čia pradedame suvokti, jog taip pasireiškia du pradai, vyriškasis ir moteriškasis, kurie yra sukūrimo pradžioje, nes Dievas, Ugnis, vyriškasis pradas, ištraukė iš savęs ir paskleidė moteriškąjį pradą, šviesą, materiją, kurioje Jis kūrė.

    Sakoma, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko. Tai reiškia, kad ne iš to, kas buvo Jo išorėje. Tai sunku suvokti mums, kurie galime ką nors sukurti tik iš išorėje esančių medžiagų ir su išoriniais įrankiais. Iš nieko sukurti nieko neįmanoma. Idėja apie sukūrimą iš nieko tereiškia, kad kūrimo medžiagą (žaliavą) Dievas ėmė iš Savęs. Visata yra substancija, išsklidusi iš Jo ir atidūrusi Jo išorėje, bet vis tiek tai yra Jis[1].

    Iš ko šilkverpio vikšras audžia savo kokoną, o voras – voratinklį? Iš ko sraigė padaro savo kiautą? Tą substanciją jie paima iš savęs. Jei mokėtumėte stebėti gamtą, išvystumėte daugybę reiškinių, kurie padėtų suprasti dalykus, didžiųjų filosofų laikomus neatskleidžiama paslaptimi. Vieną dieną net mokslas pripažins, kad šviesa yra žaliava, iš kurios buvo sukurta visata. Jei žmogus išmoks elgtis su šviesa, jis taps kūrėju kaip Dievas.

    Taigi, kaip rašoma Pradžios knygoje, pirmasis pasaulio įvykis buvo Šviesos sukūrimas. Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1,3) Bet apie kokią šviesą čia kalbama? Bulgarų kalboje mes turime du skirtingus žodžius šviesai nusakyti: svetlina ir videlina. Žodis svetlina žymi fizinę šviesą ir sudarytas iš šaknies veiksmažodžio, reiškiančio „spindėti“. Žodis videlina reiškia dvasinę šviesą ir sudarytas iš šaknies veiksmažodžio, reiškiančio „matyti“. Videlina – tai šviesa, leidžianti matyti dvasinį, neregimąjį pasaulį. Kai videlina sutirštėjo į materialią formą, atsirado svetlina, fizinė šviesa.

    Saulės mums siunčiama šviesa nėra pirmosios sukūrimo dienos Šviesa, apie kurią kalba Pradžios knyga. Virš regimosios Saulės yra neregimoji, tamsi Saulė, juoda Saulė, kuri be perstojo siunčia energiją regimajai. Ši Saulė ją perkeičia ir siunčia toliau šviesos pavidalu. Mūsų matoma šviesa nėra ta, kurią Dievas sukūrė, kai tarė žodžius: „Tebūnie šviesa!“ Ji atėjo paskui. Pirmoji Saulė skleidžia pirmapradę šviesą, videliną. Ją regimoji Saulė perkeičia ir siunčia mums spindulių pavidalu (svetlina). Videlina, tikroji šviesa, apšviečia daiktus tik kai susiduria su jais. Jei niekas nepasitaiko jos kelyje, ji lieka neregima. Ją atskleidžia tik kokia nors kliūtis.

    Pradžioje buvo videlina, pirmasis judesys, kuris pasireiškė Dievo dvasioje kaip žybtelėjimas, išspinduliavimas iš Jo į išorę. Prieš kurdamas Dievas apsigaubė šviesos ratu, kurį galime pavadinti Jo aura. Šiuo šviesos ratu Jis nustatė visatos ribas, o kai ribos buvo nustatytos, į Savo auros šviesą, videliną, jis pasiuntė vaizdus, kurie materializavosi, kristalizavosi. Taigi sukūrimo medžiaga kilo iš videlinos. Šv. Jonas savo Evangelijos pradžioje sako: Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ „Žodis buvo pas Dievą“ reiškia, kad niekas nebuvo sukurta nedalyvaujant videlinai, Dievo aurai. Dievo Žodis yra šviesa.

    Sukūrimo vyksmą įkūnija didieji Įšventintieji. Jie irgi turi šviesos aurą, kuri ne tik supa ir saugo jų kūną, bet ir teikia medžiagą, iš kurios Įšventintieji kuria[2]. Kai Įšventintasis nori kurti mintimis, jis naudojasi tomis pačiomis priemonėmis, kuriomis naudojosi Dievas, kurdamas visatą: jie pasiunčia vaizdą arba ištaria žodį – tai yra projekcijos, kurios persmelkia Įšventintojo aurą ir iš auros medžiagos materializuojasi. Pasiųstas vaizdas arba ištartas žodis apsirengia auros medžiaga. Žmogus, kuris nori įgyvendinti idėją, bet neturi subtiliosios auros medžiagos, nieko negali sukurti. Tikriausiai esate pastebėję, kad kartais kalbate žmonėms, bet jūsų žodžiai jų neveikia, žmonės lieka šalti ir abejingi, o kitais kartais, priešingai, labai paprastais žodžiais padarote didžiulį įspūdį. Taip, nes šie žodžiai gyvi, prieš pasiekdami pašnekovą jie buvo panirę į jūsų aurą, pagyvinti, sustiprinti, ir įgavę jėgos jie pasiekė žmonių sielas ir jas suvirpino. Dienomis, kai aura silpna, jūsų žodžiai būna nereikšmingi, tušti, juose nieko nėra, jūs kalbate, bet negaunate jokio rezultato. Tie žodžiai nėra prisisotinę to elemento, kurį teikia aura – videlina.

    Įšventintieji turi tiek daug galios, nes jie moka prisotinti tariamus žodžius savo auros medžiagos, o jų aura yra sodri, intensyvi, švari. Žodžiai – tik atrama, jie gali padaryti poveikį tokiu mastu, kiek jie yra prisotinti kuriančiojo elemento – videlinos. Tas, kuris nemoka tarti magiškųjų žodžių, gali kiek nori šaukti, jaudintis, bet jam niekad nepavyks pasiekti, kad jį išgirstų aukštesniosios dvasios, jis jų nepritrauks. O Įšventintasis, kuris tuos pačius žodžius ištars nešaukdamas, nemosikuodamas, vien vidine iš savo auros kylančia jėga, gaus puikių rezultatų.


    [1]Mūsų dvasinė oda – aura, Brošiūra Nr. 309.

    [2]. Nuo žmogaus Dievo link: sefiros ir angelų hierarchijos, Izvoro raštų rinkinys, Nr. 236, VI sk.: „Ain Sof Aur: šviesa be pabaigos“.

     

    Svoris 0.15 kg
    Išmatavimai 18 × 11 × 1 cm

    Jums taip pat gali patikti…

    AUTORIAI
    ADAM (1)
    Mooji (2)
    OSHO (4)
    Ramtha (1)
    Scroll to Top