VISUOTINUMO FILOSOFIJA. Omraam Mikhaёl Aïvanhov

4.40  su PVM

Turime

  • Puslapių skaičius:
  • Vertėjas:
  • Redaktorius:
  • Leidimo metai: 2016
  • Ilustracijos:
  • Viršelis:
  • ISBN: 9786094690235
  • Formatas: Popierinė
  • Aprašymas

    Izvoro raštų rinkinys Nr. 206

    Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

    Iš pirmo žvilgsnio bulgarų kilmės filosofo ir dvasinio mokytojo Omraamo Mikhaёlio Aïvanhovo mokymas yra sudėtingas, o kartais – netgi paslaptingas ir mistinis. Mokytojas savaip interpretuoja Bibliją ir Kristaus žodžius, ieško slaptų jų prasmių bei sąsajų su Rytų filosofijomis ir Kabala. Kita vertus, po išoriniu sudėtingumu Aïvanhovo filosofijoje slypi paprasta ir praktiška išmintis: šiuolaikinis žmogus neturi pasiduoti pasaulio sumaiščiai, puoselėti savo dvasingumą ir padorumą, ugdytis atjautą ir skleisti meilę. Tokia yra visų didžiųjų dvasinių mokymų esmė. Laimingi ar bent patenkinti gyvenimu tapsime tik tada, kai suvoksime, kad visi esame broliai ir seserys.

    Šioje knygoje bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie būtinybę nutrinti ribas, kurios skiria įvairių tautybių, tikėjimų bei rasių žmones. Tik susivieniję į Visuotinę Broliją mes rasime atsakymą į klausimą, kur slypi laimės raktas. 

    Visos religijos remiasi savo esminėmis tiesomis, o kitų religijų tiesas jos linkusios atmesti. Tačiau kaip vaistai, kurie gydo tik tam tikrus organizmo negalavimus ir negali išgydyti visų ligų, taip ir viena kuri nors religija nesugeba patenkinti visų žmogaus sielos ir dvasios poreikių. Idant būtų visuotinė, religija privalo pateikti visas tiesas ir visą išmintį – tada ji tiks kiekvienam, kad ir kokią religiją formaliai išpažintų žmogus.

    Omraam Mikhaёl Aïvanhov

     


     

    Ištrauka iš knygos:

    1

    Keletas žodžių apie sektas

    Per tūkstančius metų žmonės įprato vertinti daiktus pagal jų formą ir išvaizdą, bet ne pagal turinį ir prasmę. Taip pat dabar vertinamas ir Šventasis Raštas, kuris irgi turi formą, turinį bei prasmę. Jo forma, pats pasakojimas, skirtas paprastiems žmonėms, simbolinis, moralinis turinys – mokiniams, kurie stengiasi jį pagilinti ir juo vadovautis gyvenime, o dvasinė prasmė skirta Įšventintiesiems, kurie sugeba ją interpretuoti.

    Visi didieji Įšventintieji buvo statytojai, naujų formų kūrėjai. Jie žinojo, kokia svarbi yra forma, ir sukūrė apie ją ištisą mokslą, sunkiai įveikiamą paprastiems žmonėms, kurie supranta tik tai, ką galima pamatyti, paliesti ar išgirsti. Aišku, forma jiems šį tą duoda ir juos stimuliuoja, tačiau ne tiek, kad jie suprastų tas kūrinio tiesas, kurios yra neregimos ir neapčiuopiamos. Štai kodėl kiekvienoje religijoje susiformavo egzoterinis (išorinis, skirtas visiems) ir ezoterinis (slaptas, skirtas tik išrinktiesiems) mokymai, nes dvasinis elitas, siekęs pagilinti tikėjimą, nenorėjo tenkintis tik tomis tiesomis, kurias įstengė suprasti minia. Dėl šios priežasties krikščionybėje šalia Šv. Petro Bažnyčios, vienijusios daugumą tikinčiųjų, slapčia atsirado Šv. Jono Bažnyčia, tikrojo dvasingumo ir Kristaus filosofijos saugotoja.

    Formos ir turinio klausimas labai sudėtingas. Dauguma žmonių yra taip apakinti formos, kad vertina tik ją. Lygiai taip pat jie yra susitapatinę su savo fiziniu kūnu ir nemato dvasios, taigi ja visiškai nesirūpina. Žmonės nesupranta, kad šitaip elgdamiesi jie kenkia sau: juk ne fiziniame kūne, o dvasioje slypi tikroji gyvenimo jėga ir šviesa. Dvasia – tai mumyse rusenanti nemirtinga, visažinė, amžina Dievo kibirkštis.

    Dėl šios dabar paplitusios materialistinės pasaulėžiūros žmonės yra tapę labai riboti, nes jie nepripažįsta dvasios kaip įkvėpimo šaltinio, nepatiki jai dvasinio vadovo vaidmens. Jie – maži ir sektantiški, jų požiūris į pasaulį siauras, nors mano, kad būtent tokia pozicija yra geriausia. Sektantų esama visose gyvenimo srityse: ekonomikoje, politikoje, moksle, religijoje, filosofijoje, mene… Galiu jums tai įrodyti.

    Dažnai sutinkame sektoriaus sąvoką. Geometrijoje tai yra apskritimo dalis, kalbant apie šalį ar miestą – atskira ribota teritorija, žmogaus kūne, kuris sudaro vieningą organizmą, sektorius yra kuris nors organas. O kas gi yra sekta? Atsakymas labai paprastas. Oficialios religijos skelbia, kad sekta yra bet kokia tikinčiųjų grupė, nepripažįstanti vyraujančių tikėjimo dogmų ir religinės praktikos. Daug kartų istorijoje oficialios religijos persekiojo, nuodijo ir degino tuos, kurie buvo pernelyg nuo jų nutolę! Tik vėliau šie faktai sulaukė deramo istorinio įvertinimo.

    Kas yra sektantas, o kas ne, turi spręsti ne žmogus, o Gamta. Ši mintis jums pasirodys nauja ir netikėta. Įsivaizduokite Bažnyčios narį, kuris uoliai skleidžia jos tikėjimo tiesas. Bažnyčia tikrai jo nepaskelbs sektantu, tačiau Gamta, galimas daiktas, tai padarys! Taip, ji gali pasiųsti žmogų į ligoninės lovą ar net į kapines, jei tik jis nepaisys tam tikrų gyvensenos principų, jei pažeis natūralius dėsnius. Ir atvirkščiai – kitą žmogų Bažnyčia galbūt pasmerks kaip sektantą, tačiau jis pasižymės puikia sveikata ir gyvens prasmingą, ramų gyvenimą. Vienintelis Kosminis Protas turi teisę spręsti, kas yra kas ir kokiai kategorijai priklauso.

    Pažvelkime, kaip gyvena žmonės. Ir ką gi mes regime? Kiekvienas renkasi veiklą, atsižvelgdamas į savo temperamentą, pomėgius ar esamas sąlygas, tačiau visai negalvoja, kad privalo vystytis ir tobulėti visapusiškai. Apdovanotas protu, jausmais ir valia, žmogus turi rūpintis visais trimis  elementais, tai yra mąstyti, jausti ir veikti. Tik tuomet jam pavyks išsaugoti pusiausvyrą. Deja, iš patirties galiu pasakyti, kad tokių žmonių labai nedaug – kiek matome beširdžių ir bevalių intelektualų, valingų, bet nemąstančių kietakakčių ir taip toliau. Jie apdovanoti vienoje srityje, bet daugiau ar mažiau neįgalūs kitose.

    Jeigu šio dalyko pasiteirautume Kosminio Proto, jis atsakytų, kad jo tikslas buvo sukurti žmogų kaip Viešpaties atvaizdą, gebantį suprasti, kas yra tobula, dievinti tą tobulumą ir įgyvendinti jį Žemėje. Ne veltui Jėzus yra pasakęs štai tokius žodžius: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mt 5, 48) Žmogus turėjo būti visažinis ir visagalis, jis turėjo visus mylėti, kaip tą daro Viešpats, todėl jei nuėjo lengvesniu keliu ir pasireiškė tik vienoje siauroje srityje – matematikoje, muzikoje, poezijoje ar plaukime – jis vadintinas sektantu. Baisiausia, kad žmogus to nesuvokia! 

    Lavindamas protą, jausmus ir valią, žmogus privalo suprasti, mylėti ir įgyvendinti… Ką įgyvendinti? Dievo Karalystę ir Jo Teisingumą Žemėje. Tik tada jis bus išgelbėtas, tačiau ne taip, kaip įsivaizduoja dauguma krikščionių. Argi pakanka vien tikėjimo ir kelių gerų darbų, kad keliautume į Dangų ir sėdėtume Dievo Tėvo dešinėje? Vargšas Viešpats, apsuptas storžievių, nemokšų, apsirijėlių, girtuoklių, rūkalių, ištvirkėlių! Žmonės mano, kad neturi reikšmės, kaip jie gyveno, svarbiausia, kad jie yra teisingieji, kad nuoširdžiai tiki – štai todėl nusipelno keliauti tiesiai į Dangų. Bet aš tuojau pasakysiu, kas jiems nutiks iš tikrųjų.

    Gyveno Bulgarijoje toks stačiatikių šventikas, kuris nuolat barė savo žmoną, esą ji – nusidėjėlė. O save jis laikė tobulu tikinčiuoju. Vieną dieną, jau gulėdamas mirties patale, jis nusprendė atsisveikinti su žmona ir jai tarė: „Iki pasimatymo Danguje, brangioji.“ Šventikas mirė, netrukus paskui jį iškeliavo ir žmona. Atkeliavusi į Dangų, ji puolė ieškoti vyro, tačiau niekur jo nerado ir kreipėsi pagalbos į šventąjį Petrą. Šis pavartė savo storą knygą ir atsakė: „Nerandu, tikriausiai jis požemyje.“ Tada šventasis Petras davė moteriai leidimą nusileisti į Pragarą. Ten patekusi moteris pamatė savo vyro galvą, kyšančią iš verdančio vandens kubilo! Negalėdama tuo patikėti, ji sušuko: „O, mano vyre, kokioje siaubingoje situacijoje atsidūrei!“ – „Negailėk manęs, – tarė šis. – Mano situacija privilegijuota, nes aš sėdžiu ant metropolito galvos.“

    Štai kas nutinka daugeliui vadinamųjų teisuolių! Pabuvę Pragare, jie vėl grįš į Žemę mokytis ir tobulėti. Įšventintųjų mokymas teigia, kad dauguma žmonių būna sektantai tol, kol galų gale tampa tobuli.

    Panagrinėkime kitą pavyzdį. Dabar yra susiformavusi tokia nuomonė, kad labai kilnu dirbti kokios nors žmonių grupės labui. Gal ta grupė yra profsąjunga, gal politinė partija ar net visa šalis. Tačiau iš tiesų tokia veikla yra savanaudiška. Jeigu nesirūpiname visa žmonija, tai esame apsiriboję sektantai. Įšventintųjų mokymas teigia, kad mes – kosmoso dalis. Taip, mes susiję su visa Žeme, su vandeniu, oru, ugnimi, susiję su Saule, net su tolimomis žvaigždėmis, tai kodėl gi susigūžę rūpinamės tik savimi?

    Beje, ar esate pažinę žemės, oro, vandens ir ugnies paslaptis? Juk būtent šiems elementams mes turime dėkoti už savo egzistenciją. Jūs paklausite, kokios tai yra paslaptys, ką turite pažinti. Paslapčių daug: pavyzdžiui, kodėl planetoje sausuma užima mažesnį plotą nei vanduo, kodėl oro plotas dar didesnis, o ugnis ir šviesa driekiasi iki begalybės? Tai reiškia, kad ir mūsų egzistencija ribų neturi.

    Dabar pasvarstykite, kiek laiko mes galime apsieiti be tam tikrų elementų? Nevalgę išgyventume penkiasdešimt ar šešiasdešimt dienų, negėrę – tik apie dešimt dienų, be oro – vos kelias minutes, o kai širdis praranda šilumą, mirštame tą pačią akimirką. Tai tik įrodo, kad kietas elementas yra mažiau svarbus už skystą, šis mažiau svarbus už dujinį, o patys svarbiausi yra eteriniai elementai – šviesa ir šiluma.

    Taigi svarbiausias žmogui – eterinis, dvasinis elementas, kurio pripildyta visa erdvė. Tai kodėl, užuot ieškoję didingumo, visuotinumo ir laisvės, žmonės eikvoja savo energiją įsikibę į menkus dalykus, į smulkmenas? Atsakymas paprastas: todėl, kad jų mąstymas ribotas, sektantiškas. Įdomu, kad religijų hierarchai, politikai, ekonomistai ir filosofai sektoms skelbia oficialų karą, tačiau net nenutuokia, kad patys yra sektantai!

    Žinoma, sektų būna visokių ir aš nesiimu spręsti, kurios iš jų kenkia labiau, nesu šios srities žinovas. Kita vertus, normalu, kad galimybės kenkti yra ribojamos, tačiau šį darbą turėtų atlikti nešališki, dori žmonės, gebantys atskirti, kas sėja anarchiją ir netvarką, o kas neša taiką, teisingumą ir laimę žmonijai, kas Žemėje kuria Dievo Karalystę ir artina Aukso Amžių.

    Dabar noriu keliais žodžiais apibūdinti Įšventintųjų filosofijos esmę. Bulgarijoje gyveno moteris, kuri laikoma viena garsiausių pasaulio aiškiaregių. Jos vardas Vanga. Vangos paslaugomis naudojosi net įvairių šalių vyriausybės, prie jos namų buvo pastatytas viešbutis lankytojams, kurie atvykdavo pas ją iš viso pasaulio. Čia žmonės ieškojo atsakymų į visokius painius klausimus. Įdomu, kad aiškiaregė buvo akla ir svečiai turėjo jai duoti savo liestą gabalėlį cukraus. Būtent šis cukrus Vangai suteikdavo stulbinamai tikslios informacijos apie žmogaus praeitį, dabartį ir ateitį.

    Kaip tai paaiškinti? Paprastai. Kiekvienas žmogus skleidžia be galo mažas, nematomas ir neapčiuopiamas daleles, kurių mokslas dar nėra ištyręs. Šios dalelės sklinda erdvėje, nusėda ant įvairių paviršių ir į juos įsigeria. Todėl visi mes paliekame savo antspaudą ant daiktų, kuriuos paliečiame, ar žmonių, kuriuos sutinkame. Toks antspaudas praneša apie mūsų dorybes, jėgą ar šviesą, kurią skleidžiame, taip pat ir apie ligas, ydas bei visas blogybes. Viskas išsaugoma, tad vieną dieną sulaukiame atpildo už viską, ką gero ar blogo esame nuveikę. Bet visa tai nuo žmogaus akių paslėpta ir tą informaciją suvokia tik aiškiaregiai.

    Įšventintųjų filosofijos ir tikrosios religijos pagrindas yra mokslas, žinios, kurias saugo labai evoliucionavę žmonės – jie vieni regi nuo kitų akių paslėptus reiškinius. Jei kas nors tų reiškinių nepripažįsta, ką gi, tai jų reikalas. Tačiau vieną dieną jie irgi supras, kur slypi tikroji tiesa. Bet dabar būtent jie yra tikrieji sektantai. Taip, tie, kurie nenori pripažinti, kad jų mintys, veiksmai, jų vidinė būsena daro įtaką kolektyvinei sąmonei, yra riboti sektantai. Jie elgiasi taip, kaip jiems šauna į galvą, nė kiek nesirūpindami, kokią įtaką – gerą ar blogą – jų veiksmai daro kitiems žmonėms. Jie tikrų tikriausi sektantai.

     

     

    Papildoma informacija

    Svoris 0.17 kg
    Išmatavimai 18 x 11 x 1.1 cm

    Atsiliepimai

    Atsiliepimų dar nėra.

    Būkite pirmas aprašęs “VISUOTINUMO FILOSOFIJA. Omraam Mikhaёl Aïvanhov”

    El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

    Jums taip pat gali patikti…