Izvoro raštų rinkinys Nr. 206

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Iš pirmo žvilgsnio bulgarų kilmės filosofo ir dvasinio mokytojo Omraamo Mikhaёlio Aïvanhovo mokymas yra sudėtingas, o kartais – netgi paslaptingas ir mistinis. Mokytojas savaip interpretuoja Bibliją ir Kristaus žodžius, ieško slaptų jų prasmių bei sąsajų su Rytų filosofijomis ir Kabala. Kita vertus, po išoriniu sudėtingumu Aïvanhovo filosofijoje slypi paprasta ir praktiška išmintis: šiuolaikinis žmogus neturi pasiduoti pasaulio sumaiščiai, puoselėti savo dvasingumą ir padorumą, ugdytis atjautą ir skleisti meilę. Tokia yra visų didžiųjų dvasinių mokymų esmė. Laimingi ar bent patenkinti gyvenimu tapsime tik tada, kai suvoksime, kad visi esame broliai ir seserys.

Šioje knygoje bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie būtinybę nutrinti ribas, kurios skiria įvairių tautybių, tikėjimų bei rasių žmones. Tik susivieniję į Visuotinę Broliją mes rasime atsakymą į klausimą, kur slypi laimės raktas.

Visos religijos remiasi savo esminėmis tiesomis, o kitų religijų tiesas jos linkusios atmesti. Tačiau kaip vaistai, kurie gydo tik tam tikrus organizmo negalavimus ir negali išgydyti visų ligų, taip ir viena kuri nors religija nesugeba patenkinti visų žmogaus sielos ir dvasios poreikių. Idant būtų visuotinė, religija privalo pateikti visas tiesas ir visą išmintį – tada ji tiks kiekvienam, kad ir kokią religiją formaliai išpažintų žmogus.

– Omraam Mikhaёl Aïvanhov

Ištrauka iš knygos:

1

Keletas žodžių apie sektas

Per tūkstančius metų žmonės įprato vertinti daiktus pagal jų formą ir išvaizdą, bet ne pagal turinį ir prasmę. Taip pat dabar vertinamas ir Šventasis Raštas, kuris irgi turi formą, turinį bei prasmę. Jo forma, pats pasakojimas, skirtas paprastiems žmonėms, simbolinis, moralinis turinys – mokiniams, kurie stengiasi jį pagilinti ir juo vadovautis gyvenime, o dvasinė prasmė skirta Įšventintiesiems, kurie sugeba ją interpretuoti.

Visi didieji Įšventintieji buvo statytojai, naujų formų kūrėjai. Jie žinojo, kokia svarbi yra forma, ir sukūrė apie ją ištisą mokslą, sunkiai įveikiamą paprastiems žmonėms, kurie supranta tik tai, ką galima pamatyti, paliesti ar išgirsti. Aišku, forma jiems šį tą duoda ir juos stimuliuoja, tačiau ne tiek, kad jie suprastų tas kūrinio tiesas, kurios yra neregimos ir neapčiuopiamos. Štai kodėl kiekvienoje religijoje susiformavo egzoterinis (išorinis, skirtas visiems) ir ezoterinis (slaptas, skirtas tik išrinktiesiems) mokymai, nes dvasinis elitas, siekęs pagilinti tikėjimą, nenorėjo tenkintis tik tomis tiesomis, kurias įstengė suprasti minia. Dėl šios priežasties krikščionybėje šalia Šv. Petro Bažnyčios, vienijusios daugumą tikinčiųjų, slapčia atsirado Šv. Jono Bažnyčia, tikrojo dvasingumo ir Kristaus filosofijos saugotoja.

Formos ir turinio klausimas labai sudėtingas. Dauguma žmonių yra taip apakinti formos, kad vertina tik ją. Lygiai taip pat jie yra susitapatinę su savo fiziniu kūnu ir nemato dvasios, taigi ja visiškai nesirūpina. Žmonės nesupranta, kad šitaip elgdamiesi jie kenkia sau: juk ne fiziniame kūne, o dvasioje slypi tikroji gyvenimo jėga ir šviesa. Dvasia – tai mumyse rusenanti nemirtinga, visažinė, amžina Dievo kibirkštis.

Dėl šios dabar paplitusios materialistinės pasaulėžiūros žmonės yra tapę labai riboti, nes jie nepripažįsta dvasios kaip įkvėpimo šaltinio, nepatiki jai dvasinio vadovo vaidmens. Jie – maži ir sektantiški, jų požiūris į pasaulį siauras, nors mano, kad būtent tokia pozicija yra geriausia. Sektantų esama visose gyvenimo srityse: ekonomikoje, politikoje, moksle, religijoje, filosofijoje, mene… Galiu jums tai įrodyti.

Dažnai sutinkame sektoriaus sąvoką. Geometrijoje tai yra apskritimo dalis, kalbant apie šalį ar miestą – atskira ribota teritorija, žmogaus kūne, kuris sudaro vieningą organizmą, sektorius yra kuris nors organas. O kas gi yra sekta? Atsakymas labai paprastas. Oficialios religijos skelbia, kad sekta yra bet kokia tikinčiųjų grupė, nepripažįstanti vyraujančių tikėjimo dogmų ir religinės praktikos. Daug kartų istorijoje oficialios religijos persekiojo, nuodijo ir degino tuos, kurie buvo pernelyg nuo jų nutolę! Tik vėliau šie faktai sulaukė deramo istorinio įvertinimo.

Kas yra sektantas, o kas ne, turi spręsti ne žmogus, o Gamta. Ši mintis jums pasirodys nauja ir netikėta. Įsivaizduokite Bažnyčios narį, kuris uoliai skleidžia jos tikėjimo tiesas. Bažnyčia tikrai jo nepaskelbs sektantu, tačiau Gamta, galimas daiktas, tai padarys! Taip, ji gali pasiųsti žmogų į ligoninės lovą ar net į kapines, jei tik jis nepaisys tam tikrų gyvensenos principų, jei pažeis natūralius dėsnius. Ir atvirkščiai – kitą žmogų Bažnyčia galbūt pasmerks kaip sektantą, tačiau jis pasižymės puikia sveikata ir gyvens prasmingą, ramų gyvenimą. Vienintelis Kosminis Protas turi teisę spręsti, kas yra kas ir kokiai kategorijai priklauso.

Pažvelkime, kaip gyvena žmonės. Ir ką gi mes regime? Kiekvienas renkasi veiklą, atsižvelgdamas į savo temperamentą, pomėgius ar esamas sąlygas, tačiau visai negalvoja, kad privalo vystytis ir tobulėti visapusiškai. Apdovanotas protu, jausmais ir valia, žmogus turi rūpintis visais trimis  elementais, tai yra mąstyti, jausti ir veikti. Tik tuomet jam pavyks išsaugoti pusiausvyrą. Deja, iš patirties galiu pasakyti, kad tokių žmonių labai nedaug – kiek matome beširdžių ir bevalių intelektualų, valingų, bet nemąstančių kietakakčių ir taip toliau. Jie apdovanoti vienoje srityje, bet daugiau ar mažiau neįgalūs kitose.

Jeigu šio dalyko pasiteirautume Kosminio Proto, jis atsakytų, kad jo tikslas buvo sukurti žmogų kaip Viešpaties atvaizdą, gebantį suprasti, kas yra tobula, dievinti tą tobulumą ir įgyvendinti jį Žemėje. Ne veltui Jėzus yra pasakęs štai tokius žodžius: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mt 5, 48) Žmogus turėjo būti visažinis ir visagalis, jis turėjo visus mylėti, kaip tą daro Viešpats, todėl jei nuėjo lengvesniu keliu ir pasireiškė tik vienoje siauroje srityje – matematikoje, muzikoje, poezijoje ar plaukime – jis vadintinas sektantu. Baisiausia, kad žmogus to nesuvokia!

Lavindamas protą, jausmus ir valią, žmogus privalo suprasti, mylėti ir įgyvendinti... Ką įgyvendinti? Dievo Karalystę ir Jo Teisingumą Žemėje. Tik tada jis bus išgelbėtas, tačiau ne taip, kaip įsivaizduoja dauguma krikščionių. Argi pakanka vien tikėjimo ir kelių gerų darbų, kad keliautume į Dangų ir sėdėtume Dievo Tėvo dešinėje? Vargšas Viešpats, apsuptas storžievių, nemokšų, apsirijėlių, girtuoklių, rūkalių, ištvirkėlių! Žmonės mano, kad neturi reikšmės, kaip jie gyveno, svarbiausia, kad jie yra teisingieji, kad nuoširdžiai tiki – štai todėl nusipelno keliauti tiesiai į Dangų. Bet aš tuojau pasakysiu, kas jiems nutiks iš tikrųjų.

Gyveno Bulgarijoje toks stačiatikių šventikas, kuris nuolat barė savo žmoną, esą ji – nusidėjėlė. O save jis laikė tobulu tikinčiuoju. Vieną dieną, jau gulėdamas mirties patale, jis nusprendė atsisveikinti su žmona ir jai tarė: „Iki pasimatymo Danguje, brangioji.“ Šventikas mirė, netrukus paskui jį iškeliavo ir žmona. Atkeliavusi į Dangų, ji puolė ieškoti vyro, tačiau niekur jo nerado ir kreipėsi pagalbos į šventąjį Petrą. Šis pavartė savo storą knygą ir atsakė: „Nerandu, tikriausiai jis požemyje.“ Tada šventasis Petras davė moteriai leidimą nusileisti į Pragarą. Ten patekusi moteris pamatė savo vyro galvą, kyšančią iš verdančio vandens kubilo! Negalėdama tuo patikėti, ji sušuko: „O, mano vyre, kokioje siaubingoje situacijoje atsidūrei!“ – „Negailėk manęs, – tarė šis. – Mano situacija privilegijuota, nes aš sėdžiu ant metropolito galvos.“

Štai kas nutinka daugeliui vadinamųjų teisuolių! Pabuvę Pragare, jie vėl grįš į Žemę mokytis ir tobulėti. Įšventintųjų mokymas teigia, kad dauguma žmonių būna sektantai tol, kol galų gale tampa tobuli.

Panagrinėkime kitą pavyzdį. Dabar yra susiformavusi tokia nuomonė, kad labai kilnu dirbti kokios nors žmonių grupės labui. Gal ta grupė yra profsąjunga, gal politinė partija ar net visa šalis. Tačiau iš tiesų tokia veikla yra savanaudiška. Jeigu nesirūpiname visa žmonija, tai esame apsiriboję sektantai. Įšventintųjų mokymas teigia, kad mes – kosmoso dalis. Taip, mes susiję su visa Žeme, su vandeniu, oru, ugnimi, susiję su Saule, net su tolimomis žvaigždėmis, tai kodėl gi susigūžę rūpinamės tik savimi?

Beje, ar esate pažinę žemės, oro, vandens ir ugnies paslaptis? Juk būtent šiems elementams mes turime dėkoti už savo egzistenciją. Jūs paklausite, kokios tai yra paslaptys, ką turite pažinti. Paslapčių daug: pavyzdžiui, kodėl planetoje sausuma užima mažesnį plotą nei vanduo, kodėl oro plotas dar didesnis, o ugnis ir šviesa driekiasi iki begalybės? Tai reiškia, kad ir mūsų egzistencija ribų neturi.

Dabar pasvarstykite, kiek laiko mes galime apsieiti be tam tikrų elementų? Nevalgę išgyventume penkiasdešimt ar šešiasdešimt dienų, negėrę – tik apie dešimt dienų, be oro – vos kelias minutes, o kai širdis praranda šilumą, mirštame tą pačią akimirką. Tai tik įrodo, kad kietas elementas yra mažiau svarbus už skystą, šis mažiau svarbus už dujinį, o patys svarbiausi yra eteriniai elementai – šviesa ir šiluma.

Taigi svarbiausias žmogui – eterinis, dvasinis elementas, kurio pripildyta visa erdvė. Tai kodėl, užuot ieškoję didingumo, visuotinumo ir laisvės, žmonės eikvoja savo energiją įsikibę į menkus dalykus, į smulkmenas? Atsakymas paprastas: todėl, kad jų mąstymas ribotas, sektantiškas. Įdomu, kad religijų hierarchai, politikai, ekonomistai ir filosofai sektoms skelbia oficialų karą, tačiau net nenutuokia, kad patys yra sektantai!

Žinoma, sektų būna visokių ir aš nesiimu spręsti, kurios iš jų kenkia labiau, nesu šios srities žinovas. Kita vertus, normalu, kad galimybės kenkti yra ribojamos, tačiau šį darbą turėtų atlikti nešališki, dori žmonės, gebantys atskirti, kas sėja anarchiją ir netvarką, o kas neša taiką, teisingumą ir laimę žmonijai, kas Žemėje kuria Dievo Karalystę ir artina Aukso Amžių.

Dabar noriu keliais žodžiais apibūdinti Įšventintųjų filosofijos esmę. Bulgarijoje gyveno moteris, kuri laikoma viena garsiausių pasaulio aiškiaregių. Jos vardas Vanga. Vangos paslaugomis naudojosi net įvairių šalių vyriausybės, prie jos namų buvo pastatytas viešbutis lankytojams, kurie atvykdavo pas ją iš viso pasaulio. Čia žmonės ieškojo atsakymų į visokius painius klausimus. Įdomu, kad aiškiaregė buvo akla ir svečiai turėjo jai duoti savo liestą gabalėlį cukraus. Būtent šis cukrus Vangai suteikdavo stulbinamai tikslios informacijos apie žmogaus praeitį, dabartį ir ateitį.

Kaip tai paaiškinti? Paprastai. Kiekvienas žmogus skleidžia be galo mažas, nematomas ir neapčiuopiamas daleles, kurių mokslas dar nėra ištyręs. Šios dalelės sklinda erdvėje, nusėda ant įvairių paviršių ir į juos įsigeria. Todėl visi mes paliekame savo antspaudą ant daiktų, kuriuos paliečiame, ar žmonių, kuriuos sutinkame. Toks antspaudas praneša apie mūsų dorybes, jėgą ar šviesą, kurią skleidžiame, taip pat ir apie ligas, ydas bei visas blogybes. Viskas išsaugoma, tad vieną dieną sulaukiame atpildo už viską, ką gero ar blogo esame nuveikę. Bet visa tai nuo žmogaus akių paslėpta ir tą informaciją suvokia tik aiškiaregiai.

Įšventintųjų filosofijos ir tikrosios religijos pagrindas yra mokslas, žinios, kurias saugo labai evoliucionavę žmonės – jie vieni regi nuo kitų akių paslėptus reiškinius. Jei kas nors tų reiškinių nepripažįsta, ką gi, tai jų reikalas. Tačiau vieną dieną jie irgi supras, kur slypi tikroji tiesa. Bet dabar būtent jie yra tikrieji sektantai. Taip, tie, kurie nenori pripažinti, kad jų mintys, veiksmai, jų vidinė būsena daro įtaką kolektyvinei sąmonei, yra riboti sektantai. Jie elgiasi taip, kaip jiems šauna į galvą, nė kiek nesirūpindami, kokią įtaką – gerą ar blogą – jų veiksmai daro kitiems žmonėms. Jie tikrų tikriausi sektantai.

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Tikėjimas ir meilė yra dvi dieviškosios dovanos, kurios žmogų išskiria iš visų gyvų būtybių labiau nei bet kokios kitos savybės. Tačiau ilgus amžius dauguma žmonių tikėjimo ir meilės temą suprato klaidingai. Sakydami, kad „tiki Dievą“ ir kad „myli artimą“, jie visų pirma tenkino savo ego poreikius ar tarnavo kitų žmonių sukurtoms dogmoms bei ieškojo asmeninės naudos. Beje, padėtis per tūkstančius metų pasikeitė labai nedaug...

Tikėjimo klausimas toks sudėtingas, jog negalima žmonėmis pasikliauti net tada, kai jie sako, kad yra tikintys arba kad jie Dievo netiki. Kai kurie skelbia, kad jie tiki Dievą, tačiau kai pažiūriu į juos, smarkiai nustembu: jie dėl niekų jaudinasi, greitai netenka drąsos ar suirzta, yra egoistai, pikti, kerštingi ir taip toliau. O štai kiti, kurie skelbia, esą jie netikintys, yra santūrūs, geranoriški, atlaidūs ir nesavanaudiški. Visa tai matydami žmonės sutrinka. Jie jau nežino, ką reiškia „turėti tikėjimą“.

Tiesa ta, kad pirmieji (atseit tikintieji) sutinka su religijos dogmomis, bet iš tikrųjų tikėjimo širdyje neturi, o antrieji (netikintieji) galbūt nėra jokių dogmų šalininkai, bet dieviškąjį įstatymą nešiojasi įrašytą savyje ir šis įstatymas įkvepia visą jų elgesį.

– Omraam Mikhaël Aïvanhov

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas kalba apie Zodiako ženklus ir jų sąryšį su įvairiais mūsų kultūros reiškiniais bei jų atspindžius mitologijoje ir Šventajame Rašte.

Įšventintųjų mokslas moko, kad mes gyvename panirę į fluidinį vandenyną. Šis fluidas toks jautrus, kad viskas jame įsirašo: nereikšmingiausias iš mūsų veiksmų, lengviausia iš mūsų emocijų, greičiausiai pralekianti mūsų mintis. Indai šią fluidinę materiją vadina akaša. Akaša turi savybę fiksuoti visa, kas vyksta visatoje.

Šis fluidas, ši akaša, kurioje viskas įsispaudžia ir kurioje viskas atsispindi, tęsiasi iki visatos pakraščių, o juos mums nurodo Zodiako ribos, nes Zodiako juosta simbolizuoja erdvę, kurią Dievas nužymėjo pasauliui kurti. Pasak Įšventintųjų mokslo, dvylikos Zodiako ženklų eilės tvarka atskleidžia sukūrimo etapų eiliškumą.

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje dvasinis mokytojas ir filosofas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba su savo mokiniais ir sekėjais apie dvi žmogaus prigimtis – žemesniąją, kurią mes paveldėjome iš gyvūnų pasaulio, ir aukštesniąją, kurią kaip dangiškąjį palikimą mums dovanojo Viešpats. Pasak Omraamo Mikhaёlio Aïvanhovo, iš tikrųjų laimingi būsime tiek, kiek sugebėsime realizuoti dieviškąją prigimtį.

Visi žmonės gyvena vedami savo prigimties, tik svarbu žinoti, ar tai gyvuliškoji, ar dieviškoji prigimtis. Deja, dauguma ištikimai ir nuoširdžiai tarnauja gyvuliškajai prigimčiai. O, koks sudėtingas tampa šių žmonių gyvenimas, kai vieną dieną pavyksta juos įtikinti, kad yra ir kita prigimtis ir kad būtent ją dera puoselėti.

Deja, žmonės nelinkę analizuoti savo poelgių. Jie valgo, geria, linksminasi, tenkina fizinį kūną ir mano, kad to pakanka. Jie nepastebi savo sieloje tuštumos, nes tapatinasi su žemesniąja prigimtimi. Taip, jų fizinis kūnas būna patenkintas, galbūt jis sotus ramiai miega ir knarkia, bet žmonės iš esmės lieka alkani, nes jų aukštesnioji prigimtis negauna jokio maisto.

– Omraam Mikhaёl Aïvanhov

***

Ištrauka iš knygos

Visi žmonės gyvena vedami savo prigimties, tik svarbu žinoti, ar tai gyvuliškoji, ar dieviškoji prigimtis. Deja, dauguma ištikimai ir nuoširdžiai tarnauja gyvuliškajai prigimčiai. O, koks sudėtingas tampa šių žmonių gyvenimas, kai vieną dieną pavyksta juos įtikinti, kad yra ir kita prigimtis ir kad būtent ją dera puoselėti! Taip, tai būtina – ką šimtmečiais statė mūsų protėviai, buvo nuostabu ir stebuklinga, bet atėjo metas, kai jų statinys paseno, sutrūnijo ir gali bet kada subyrėti. Nugriaukime viską ir statykime iš naujo. Pasikeitė sąlygos, ir tai, kas buvo puiku, dabar mums nebetinka. Žinoma, kai kuriuos elementus verta išsaugoti ir panaudoti iš naujo, kaip kartais panaudojame senas nugriuvusio namo sijas ar geležines konstrukcijas. Bet pirmiau reikia viską nugriauti.

Jėzus pasakė: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.“ (Jn 12,25) Taip, turime numirti, kad gyventume[1]. Turi numirti žemesnioji prigimtis, kad atgimtų aukštesnioji. Grūdas miršta žemėje ir paskui vėl sudygsta. Jei jis nemiršta, jeigu ir toliau beprasmiškai guli palėpėje – o tai irgi yra tam tikra mirties forma – jis negyvens, tai yra neduos vaisių. Taip ir žmogus, jei suvoks pasaulį po senovei, nebus gyvas, nes tikrajam gyvenimui reikia kitų, naujų ir stebuklingų, formų. Juk nemanote, kad Jėzus norėjo mūsų mirties, tiesa? Ne. „Prarasti gyvybę“, vadinasi, pakeisti formas, įpročius, mąstymo būdą. Juk Jėzus sakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ (Jn 11,25) Jis norėjo, kad mes irgi būtume gyvenimas. Todėl telieka vienintelis kelias: leisti numirti savo žemesniajai prigimčiai, kad atgimtų dieviškoji.

Žemesnioji prigimtis yra aukštesniosios prigimties atspindys

Žmonės tūkstančius metų tyrinėja psichinį pasaulį, idant pažintų savo vidų ir veiksmų motyvus. Kad būtų lengviau tą daryti, jie suskirstė žmogaus esybę į atskiras sritis. Vieni žmogų padalijo į dvi dalis (dvasia ir materija, vyriškasis ir moteriškasis pradai, pozityvas ir negatyvas, dangus ir žemė, gėris ir blogis). Kiti – į tris (mintis, jausmas ir valia, o krikščionių teologijoje tai yra dvasia, siela ir kūnas). Alchemikai išskiria keturias žmogaus sritis pagal keturis elementus – tai yra žemė, vanduo, oras ir ugnis. Astrologai žmogų dalija į 12 dalių pagal 12 žvaigždynų. Hinduistai ir teosofai aptiko septynis kūnus: fizinį, eterinį, astralinį, mentalinį, kauzalinį, budhinį ir atminį. Kabalistai žmogų dalija į tris, keturias, devynias ar dešimt dalių. Na, o kai kuriems žmogus yra nedaloma visuma. Visi skirstymai yra teisingi, o skiriasi todėl, kad jie priklauso nuo skirstytojo požiūrio taško.

Paprastumo dėlei tarkime, kad žmogus yra tobula vienybė, turinti du polius, tai yra pasireiškianti dviem kryptimis, dviem skirtingais aspektais. Tie aspektai yra dvi žmogaus prigimtys: žemesnioji ir aukštesnioji ir jos abi pasižymi tomis pačiomis galimybėmis galvoti, jausti ir veikti, tačiau daro visa tai priešingomis kryptimis. Aš tas prigimtis dar vadinu asmenybe ir individualybe.

Būtina suprasti, kad žemesnioji prigimtis (asmenybė), nors ir kitokia nei aukštesnioji (individualybė), irgi kilusi iš Dvasios, kuri yra visa ko pradžia – štai kokia tiesa, kurios nedera pamiršti. Kai Dvasia nori pasireikšti pasaulyje, jai reikia rasti atitinkamą tarpininką, kuris būtų prisitaikęs prie tos materialios aplinkos. Šie tarpininkai yra žmogaus kūnai – nuo subtiliausio iki tankiausio. Aukštesnioji mūsų prigimtis (individualybė) reiškiasi per atminį, budhinį ir kauzalinį kūnus. O žemesnioji prigimtis – per mentalinį, astralinį ir fizinį kūnus. Žemesniosios prigimties fizinis, astralinis (jausmai) ir mentalinis (mintys) kūnai atitinka aukštesniosios prigimties atminį, budhinį ir kauzalinį kūnus. Kitaip sakant, žemesnioji prigimtis atspindi aukštesniąją prigimtį.

[1]                           Žr. „Dievo sūnūs ir dukterys“, Izvoro raštų rinkinys Nr. 240, 5 sk.

Galbūt paprieštarausite ir tarsite: „Bet jeigu asmenybė yra individualybės atspindys, kodėl ji tokia ribota, silpna, akla ir daro tiek klaidų?“ Aš jums atsakysiu, kad dieviškoji individualybė gyvena Danguje, mėgaujasi laisve, šviesa, laime ir ramybe, tačiau ji negali pasireikšti tankiausiuose materijos sluoksniuose kitaip, nei jai tai leidžia trys žemesnieji kūnai (asmenybė). Čia, žemai, žmogų matome silpną, piktą nemokšą, o viršuje jis yra esybė, pasižyminti žiniomis, meile ir galia. Štai kodėl tas pats žmogus apačioje ribotas, o viršuje – turtingas ir tobulas.[1]

Įšventintųjų mokymas teigia, kad žmogus yra gerokai turtingesnis ir sudėtingesnis, nei mums atrodo, kai žvelgiame į jo materialią išraišką. Tuo šis mokymas taip skiriasi nuo oficialaus mokslo, kuris teigia štai ką: „Mes gerai pažįstame žmogų, žinome, į kiek dalių galima jį suskirstyti, kokie yra jo organai ir ląstelės, kokios cheminės medžiagos – mes viską identifikavome ir pavadinome. Štai žmogus toks, koks jis yra!“ O Įšventintieji net tik atskleidžia, kad žmogus, be fizinio, turi ir kitus kūnus, bet ir aiškina šių kūnų funkcijas bei prigimtį.

Individualybė dabar negali visiškai atsiskleisti tankiuosiuose asmenybės sluoksniuose, net jei ir nori tai padaryti. Reiks dar daug laiko, daug šimtų ir tūkstančių metų pratybų ir studijų, reikės patirties, kol pagaliau asmenybę sudarantys kūnai taps teigiamų individualybės savybių ir dorybių išraiška. Tačiau tą dieną, kai tai nutiks, mentalinis kūnas taps toks subtilus ir skvarbus, kad ims suprasti dieviškąją išmintį, astralinis kūnas pajus kilniausius ir nesavanaudiškus jausmus, o fizinis kūnas įgaus visišką laisvę nekliudomai veikti ir judėti.

Kadangi tarp abiejų žmogaus prigimčių tikros ribos nėra, individualybė nuolat siekia daryti asmenybei teigiamą įtaką, tačiau asmenybė spyriojasi, nori išlikti laisva ir nepriklausoma, todėl retai paklūsta impulsams, sklindantiems iš viršaus. Ji priešinasi individualybei, nors kaip tik individualybė teikia asmenybei gyvybingumo ir ją maitina. Bet būna ir taip, kad žmogus labai stengiasi ir dirba – tada individualybei pavyksta pagaliau prasibrauti į asmenybę ir ją sutramdyti, individualybė ima jai vadovauti. Ši nuolankiai paklūsta ir susivienija su individualybe, tarsi susilieja su ja. Tai tikrosios jungtuvės, tikroji meilė. Štai ką reiškia Įšventintųjų posakis „sujungti du galus“. Viename gale yra asmenybė, ji triguba (kadangi turi tris kūnus, kaip sakiau) lyg pragaro vartus saugantis trigalvis šuo Cerberis, o kitame gale yra mūsų individualybė, mūsų dieviškosios prigimties trejybė.

Vieną dieną šis susiliejimas, ši sąjunga, šios trokštamos jungtuvės turi įvykti… tačiau kada? Sunku pasakyti, kiekvienas tą patirs savu laiku. Tačiau belaukdamas mokinys privalo nepaisyti įvairių peripetijų bei gyvenimo sukrėtimų ir pajungti asmenybę dieviškajai valiai, esančiai aukščiau už jį, individualybei, kad galėtų būti klusnus šios aukštesniosios jėgos įrankis. Toks yra Įšventintųjų mokslo tikslas.

* Žr. „Psichinis žmogaus gyvenimas: elementai ir struktūros“, Izvoro raštų rinkinys Nr. 222, 13 sk.

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900-1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus - iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Tai antroji Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo knyga iš Mijalbos leidyklos numatytos leisti šio autoriaus Izvoro serijos. Šiandien gyvename beprotiškai triukšmingame ir sujauktame pasaulyje. Vis skubame, nespėjame, vėluojame, nuolat esame suirzę ir nepatenkinti. Toks gyvenimas, - sakome. - Juk dabar XXI amžius... Tačiau mūsų dvasiai reikia tylos, nes tik tyloje įmanoma išgirsti Dievo balsą, tik tyloje galime pažinti save ir tik tyloje prasideda asmeninių transformacijų kelias.

Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas sako: Tyla, ramybė, harmonija - tos pačios tikrovės išraiškos. Nemanykite, kad tyla tuščia ir nebyli, ne, tyla gyva, virpanti, ji kalba, dainuoja. Bet mes ją girdime tik tada, kai mumyse nustoja aidėję būgnai...

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900-1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus - iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Į šią knygą sudėti 365 dvasinio mokytojo Omraamo Mikhaelio Aivanhovo pamokymai. Tai trumpučiai atsakymai į pagrindinius gyvenimo klausimus: kodėl mes kenčiame, kokios mūsų problemų priežastys, koks yra žmogaus gyvenimo tikslas, kokią vietą mūsų būtyje turėtų užimti Dievas ir kokie keliai veda Jo link.

Gruodžio 7-oji

Galvoje knibždančios įvairios mintys, per daug užsibrėžtų tikslų, blaškymasis, - štai kaip mes prarandame jėgas. Pamąstykite apie tai ir susitelkite ties viena mintimi, vienu troškimu. Tegu jūsų energija bus skirta tik tam tikslui pasiekti, ir jūs tada įgysite fantastišką galią.

Juk jei kariaujanti šalis išsiunčia savo armijos dalinius į visas puses, išblaško po visus frontus, ji tampa silpnesnė. Tai akivaizdu ir visai nesunku suprasti! Jei didinamuoju stiklu sutelksite Saulės spindulius į vieną tašką, įžiebsite ugnį. O išsisklidę spinduliai, kad ir kiek metų lauktumėte, ugnies neįdegs. Taigi tik sutelkę ugnį, šviesą, mintis, jausmus, veiksmus į vieną vietą, pasijusime iš tiesų galingi.

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaelis Aivanhovas (1900-1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus - iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Kai paimame į rankas Evangelijas, mus nustebina teksto paprastumas - regis, kalbama apie visai kasdienius dalykus, apie buities rūpesčius, apie žmonių santykius... O kokia yra tikroji Jėzaus mokymo prasmė, kokias tiesas atskleidžia Jo palyginimai? Ką reiškia, kad Jis miegojo, kai valtelėje su mokiniais plaukė per ežerą ir kai kilo audra? Kodėl negalima jauno vyno pilti į senus vynmaišius? Kas yra penkios protingos ir penkios paikos mergaitės, kas yra tas jaunikis, kurio jos laukė, ir kas yra alyva jų žibintuose? Ir kodėl užklupus didžiai nelaimei žmonėms reikia likti ant namų stogų?..

Mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas atskleidžia šiuose palyginimuose užkoduotą žinią. Ši žinia skirta mums, ji - apie mūsų vidinį pasaulį, ji praneša mums, kaip suderinti tarpusavyje besirungiančias materializmo ir dvasingumo jėgas ir galų gale rasti kelią į Dangaus Karalystę.

Izvoro raštų rinkinys Nr. 244

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias O. M. Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas kalba apie įvairius Įšventintųjų mokymo aspektus. Jis sako: „Klausimai, kurie mums kyla, visada liks tokie patys: mes turime suprasti, kokie esame žmonės, turime rasti gyvenimo prasmę, įveikti kliūtis, kurių apstu mūsų kelyje. Taigi nesitikėkite, kad kalbėsiu apie ką nors kita. Mūsų dvasinis tobulėjimas, patiriami sunkumai, kelias, kurį turime nueiti, ir patarimai, kaip dera keliauti, – štai tos amžinos temos, prie kurių nuolat grįšiu.“

Praeities jau nėra, ateitis dar neatėjo. Jums priklauso tik dabartis, kurią savo rankose galite lipdyti, kaip norite. Tam turite minutę, valandą ar ištisą dieną ir tai yra jūsų tikrasis turtas! ...

Jūsų būsima laimė priklauso tik nuo jūsų triūso, nuo jūsų pastangų. Būtent dėl šių pastangų jūsų laukia daugybė palaiminimų. Nieko daugiau negaliu pasakyti. Eikite toliau šviesos keliu. Kas laukia šio kelio pabaigoje? Pamatysite, kai ateisite. Pamatysite ir liksite apstulbę!

– Omraam Mikhaël Aïvanhov

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Ši knyga yra dar viena dvasinio mokytojo Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo paskaita, užrašyta jo mokinių ir sekėjų. Mokytojas Aïvanhovas kalba apie dvasinę šviesos prigimtį, atskleidžia jos sąsajas su žmogaus kūnais, kalba apie šviesos sampratas Biblijos, Kabalos ir hinduizmo mokymų tradicijose, palygina šias žinias su šiuolaikinio mokslo atradimais.

Iš ko šilkverpio vikšras audžia savo kokoną, o voras – voratinklį? Iš ko sraigė padaro savo kiautą? Tą substanciją jie paima iš savęs. Jei mokėtumėte stebėti gamtą, išvystumėte daugybę reiškinių, kurie padėtų suprasti dalykus, didžiųjų filosofų laikomus neatskleidžiama paslaptimi. Vieną dieną net mokslas pripažins, kad šviesa yra žaliava, iš kurios buvo sukurta visata. Jei žmogus išmoks elgtis su šviesa, jis taps kūrėju kaip Dievas.
– Omraam Mikhaël Aïvanhov

* * *

IŠTRAUKA IŠ KNYGOS

I

Šviesa: sukūrimo esmė

Sakoma, kad Dievas yra esybė, ryjanti ugnį, ir daugelyje mitologijų galingiausias dievas – ugnies dievas. Žinoma, tai ne ta ugnis, kurią mes pažįstame – fizinė ugnis tėra vienas visatinės ugnies aspektas. Nes iš tikrųjų esama visokių ugnių: ta, kuri dega žmogaus širdyje, ta, kuri miega stuburo apačioje, pragaro ugnis, ta, kuri slypi akmenų, metalų širdyje ir taip toliau.

Bet ar esate pastebėję, kad suvokti ugnį įmanoma tik tada, kai ją lydi šviesa? Taip, šviesa – tai materija, per kurią pasireiškia ugnis. Perkėlę šį įvaizdį į aukštesnį lygmenį matome, kad šviesa yra ta substancija, kurią Dievas, pirmykštė Ugnis, pasaulio pradžioje paskleidė iš savęs pasakęs šiuo žodžius: „Tebūnie šviesa!“ Ši šviesa – tai Žodis, minimas Evangelijos pagal Joną pradžioje: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Visa per jį atsirado...“ (Jn 1, 1–3) Šviesa – tai Žodis, kurį ištarė Kūrėjas ir kuriuo Jis sukūrė pasaulį.

Fizinis pasaulis, kokį mes jį pažįstame, tėra sutirštėjusi pirmapradė šviesa. Dievas, aktyvusis pradas, paskleidė šviesą ir panaudojo ją kaip žaliavą visatai kurti. Čia pradedame suvokti, jog taip pasireiškia du pradai, vyriškasis ir moteriškasis, kurie yra sukūrimo pradžioje, nes Dievas, Ugnis, vyriškasis pradas, ištraukė iš savęs ir paskleidė moteriškąjį pradą, šviesą, materiją, kurioje Jis kūrė.

Sakoma, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko. Tai reiškia, kad ne iš to, kas buvo Jo išorėje. Tai sunku suvokti mums, kurie galime ką nors sukurti tik iš išorėje esančių medžiagų ir su išoriniais įrankiais. Iš nieko sukurti nieko neįmanoma. Idėja apie sukūrimą iš nieko tereiškia, kad kūrimo medžiagą (žaliavą) Dievas ėmė iš Savęs. Visata yra substancija, išsklidusi iš Jo ir atidūrusi Jo išorėje, bet vis tiek tai yra Jis[1].

Iš ko šilkverpio vikšras audžia savo kokoną, o voras – voratinklį? Iš ko sraigė padaro savo kiautą? Tą substanciją jie paima iš savęs. Jei mokėtumėte stebėti gamtą, išvystumėte daugybę reiškinių, kurie padėtų suprasti dalykus, didžiųjų filosofų laikomus neatskleidžiama paslaptimi. Vieną dieną net mokslas pripažins, kad šviesa yra žaliava, iš kurios buvo sukurta visata. Jei žmogus išmoks elgtis su šviesa, jis taps kūrėju kaip Dievas.

Taigi, kaip rašoma Pradžios knygoje, pirmasis pasaulio įvykis buvo Šviesos sukūrimas. Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1,3) Bet apie kokią šviesą čia kalbama? Bulgarų kalboje mes turime du skirtingus žodžius šviesai nusakyti: svetlina ir videlina. Žodis svetlina žymi fizinę šviesą ir sudarytas iš šaknies veiksmažodžio, reiškiančio „spindėti“. Žodis videlina reiškia dvasinę šviesą ir sudarytas iš šaknies veiksmažodžio, reiškiančio „matyti“. Videlina – tai šviesa, leidžianti matyti dvasinį, neregimąjį pasaulį. Kai videlina sutirštėjo į materialią formą, atsirado svetlina, fizinė šviesa.

Izvoro raštų rinkinys Nr. 235

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias O. M. Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje O. M. Aïvanhovas kalba apie dvasines, vidines priemones, kurios mums duotos, kad galėtume atskleisti savyje Dievo karalystę ir paskui perkelti ją į materialų pasaulį.

Žmogaus egzistencija tokia, kad jis turi nuolat peržengti savo ribas. Iš ryto, vos pabudę, žmonės pradeda kelionę į išorinį pasaulį. Jie palieka namus ir važiuoja į darbą, parduotuvėse perka maisto bei kitų reikalingų dalykų, eina pasivaikščioti, susitinka su draugais, keliauja, ieško pramogų. Visa tai būtų normalu, tačiau laikui bėgant dauguma žmonių taip smarkiai pasineria į išorinę veiklą, kad visiškai praranda sąlytį su savimi...

Atėjo metas žmonėms išmokti kitaip mąstyti ir elgtis. Visi, kurie nuoširdžiai trokšta pasiekti Dangaus karalystę, turi suprasti, kad to neįmanoma padaryti įprastais materialiais metodais. Čia reikalingi dieviškieji metodai. Todėl puoselėkite tyrus ir kilnius siekius bei jausmus, nes tik taip pritrauksite neregimojo pasaulio šviesos jėgas ir sulauksite jų pagalbos.

– Omraam Mikhaёl Aïvanhov

Izvoro raštų rinkinys Nr. 243

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias O. M. Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie gebėjimą gyventi optimistiškai, su viltimi, apie poreikį stiprinti save meile ir išmintimi.

„Kuo ypatingas išminčiaus juokas? Tai yra laisvės juokas, nes tai, ką suprato išminčius, išlaisvino jį nuo beprasmiškų gyvenimo naštų. Jis paliko debesuotas ir dulkėtas teritorijas savyje (astralinį bei žemesnįjį mentalinį planą) ir pakilo ten, kur amžinai šviečia saulė. Jo širdis kupina džiaugsmo, o juokas yra šio džiaugsmo (kurį taip pat galime vadinti meile) išraiška. Išminčiaus meilė ir džiaugsmas priverčia žmones susimąstyti arba jie bent jau paklausia savęs, kaip patys galėtų pasiekti tokią sąmonės būseną.“