Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.
Šioje knygoje bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas dalijasi mintimis apie dvasinį darbą, kurį turi atlikti kiekvienas žmogus, kuris nori gyventi pagal dieviškuosius įstatymus. Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas mokėjo pažvelgti į pačias žmogaus esybės gelmes, matė visas žmogiškosios prigimties silpnybes ir stipriąsias savybes, todėl jo pamokos turėjo ypatingą vertę visiems, kurie siekė asmeninės transformacijos.
Atsisakykite beprasmių kovų su kitais žmonėmis, su savo žmona, su savo vyru, su viršininku ir taip toliau. Imkite kovoti su visomis savo vidinėmis blogybėmis. Išsilaisvinkite iš jų.
Kai žmonės išgirsta apie vidinių vėjų, vidinių audrų, krioklių ar griaustinių įvaldymą, jie nustemba. Bet juk nieko nėra natūralesnio, belieka tik susipažinti su dvasinės alchemijos taisyklėmis, tada net nuodus, kurių yra jumyse, sugebėsite transformuoti ir jais pasinaudoti. Visus elementus ir jėgas galėsite skirti pasauliui, kad jis suklestėtų, ir sau – kad atgimtumėte ir nušvistumėte.
– Omraam Mikhaёl Aïvanhov
***
Ištrauka iš knygos
DVASINĖ ALCHEMIJA
Dažnai būna taip, kad prie manęs prieina koks nelaimingas, nusiminęs žmogus ir ima skųstis, esą jam vis nepavyksta atsikratyti kokios nors ydos. Vargšelis mėgino tai padaryti tūkstančius kartų, tačiau nesėkmingai. „Tai puiku! Nuostabu! – sušunku aš. – Tai tik įrodo, kad esate labai stiprus žmogus!“ Jis žiūri į mane nustebęs, mėgindamas suprasti, ar aš iš jo nesityčioju. Paaiškinu jam: „Ne, aš nejuokauju. Bėda ta, kad jūs nesuprantate, koks esate galingas.“ – „Apie kokią galią čia kalbate? – jis sutrinka. – Juk aš vis suklumpu ir tampu tos ydos auka, o tai įrodo, jog esu silpnas.“ Bet aš pakartoju: „Ne, jūs klystate ir tuojau suprasite, kad aš nejuokauju. Taigi kas suformavo šią ydą? Jūs. Pradžioje ji buvo ne didesnė už sniego gniūžtę, kurią laikėte rankoje. Jums taip buvo linksma ją ridenti po sniegą, kad ji nuolat didėjo ir pagaliau tapo lyg kalnas, kuris jums trukdo eiti į priekį. Taip, pradžioje jūsų yda tebuvo nereikšminga mintis, bet jūs ją puoselėjote, maitinote, „ridenote“ kaip tą gniūžtę po sniegą, kol ji tapo nepakeliama našta. Stebiuosi jūsų jėga, juk tai jūs esate jos kūrėjas, o ji – tarsi jūsų vaikas. Ji tokia tvirta, kad negalite jos įveikti. Kodėl nesidžiaugiate?“ Žmogus man atsako: „Kodėl turėčiau džiaugtis?“ O aš klausiu: „Ar skaitėte Gogolio apysaką „Tarasas Bulba“? – „Ne.“ – „Tuomet aš jums šią istoriją papasakosiu. Tarasas Bulba buvo senas kazokas. Jis išsiuntė du savo sūnus studijuoti į Kijevo seminariją. Po trejų metų jie grįžo pas tėvą. Tai buvo du tvirti jaunuoliai. Tėvas labai džiaugėsi juos matydamas ir, norėdamas pajuokauti bei pademonstruoti tėvišką meilę (kaip žinote, kazokai labai savotiškai reiškia švelnumą), ėmė juos kumščiuoti. Bet sūnūs juokų nesuprato, tad pasipriešino ir galų gale parvertė tėvą ant žemės. Kai šiek tiek aplamdytas Tarasas Bulba atsikėlė, jis visiškai nepyko, priešingai – didžiavosi, kad paleido į pasaulį tokius stiprius sūnus. Tad kodėl gi jūs nesidžiaugiate, kaip apsidžiaugė Tarasas Bulba, kai jį įveikė jo vaikai? Juk esate savo ydos tėvas, tas, kuris ją maitino, savo mintimis teikė jai stiprybės. Taip, esate stiprus žmogus. Vis dėlto paaiškinsiu, kaip galite nugalėti savo ydą. Ką daro tėvas, kai nori atvesti į protą kvailystes krečiantį sūnų? Jis liaujasi jį išlaikyti ir sūnus, netekęs pajamų šaltinio, būna priverstas pamąstyti ir pakeisti savo elgesį. Negi privalote maitinti savo vaiką, kad jis jums priešintųsi? Suveržkite truputį jo diržą! Jūs jo kūrėjas, jūs turite tam galią. Priešingu atveju visą gyvenimą kovosite arba kentėsite ir nerasite būdų, kaip įveikti savo sunkumus.“
Deja, nedaugelis žmonių sugeba įžvelgti šiuos dalykus. Jie beviltiškai kovoja su pragaištingomis savo ydomis ir nesupranta, kad jos yra jų stiprybės rezultatas. Kuo stipresnis priešas tūno jumyse, tuo akivaizdesnė jūsų galia. Būtent taip reiktų vertinti tokias situacijas.
Atkreipkite dėmesį, kokie būnate įsitempę, kiek sunkumų sutinkate, kai kovojate su savimi. Jūs blaškotės, apimti prieštaravimų, nes visa, kas yra žema, laikote savo priešu ir norite jį sunaikinti. Tačiau šis priešas yra labai stiprus, jūsų pradėtas karas verčia jį būti vis grėsmingesnį. Na, taip, mumyse iš tiesų esama priešų, nes mes – ne alchemikai ir negalime jų transformuoti. Prisimenate, ką kalbėjo šv. Paulius? Štai jo žodžiai: „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys... aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. Bet man atsakė: ‘Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume.’“ (2 Kor 7–9)
Tas, kuris savo kūne, širdyje ar prote turi silpnybę, jaučiasi menkas, tačiau jis klysta, nes būtent ši silpnybė gali tapti jo didelių turtų šaltiniu. Jei pasiektume viską, ko norime, mums grėstų sąstingis. Norėdami vystytis, privalome nuolat jausti šio įsmigusio į mūsų kūną dyglio dūrius, nes tai jie verčia mus dirbti dar uoliau ir artėti prie Viešpaties, prie Dangaus. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo silpnybė, iš tikrųjų yra mūsų jėga, mūsų galia, kuri stumia mus į priekį ir skatina dirbti dvasinį darbą.
Tegu silpnybės tampa mums naudingos. Galbūt nustebę pasakysite: „Reikia jas sutrypti kojomis, reikia jas sunaikinti!“ Pamėginkite ir pamatysite, ar lengva tai padaryti. Jūs patys būsite sunaikinti. Tas pasakytina apie visus mūsų trūkumus bei ydas: ar kalbėtume apie apsirijimą, ar apie geidulingumą, ar apie smurtą, ar apie godumą, ar apie puikybę. Reikia sugebėti visa tai mobilizuoti, kad darbas vyktų mūsų pasirinkta kryptimi. Jei dirbsite vieni, jums nepasiseks. Jei išvysite visus priešus, jei atsikratysite visko, kas jums nepaklūsta, kas gi jums dirbs, kas tarnaus? Kadangi buvo kantrus, žmogus prisijaukino kai kuriuos laukinius gyvūnus ir jie liko gyventi šalia, pavyzdžiui, laukinis arklys ar šuo, kuris kadaise buvo panašus į vilką. Žmogus juos prisijaukino, lavindamas jų teigiamas savybes. Beje, plėšrius gyvūnus prisijaukinti būtų buvę sudėtingiau, nes būtų reikėję jiems įdiegti visai naujų savybių.
Taigi džiaukitės, nes visi turite silpnybių ir dėl to esate turtingi. Tik priverskite jas dirbti savo labui. Ką tik jums kalbėjau apie gyvūnus, bet noriu atkreipti dėmesį ir į gamtos jėgas: žaibą, elektrą, ugnį, krioklius... Anksčiau tai buvo tik priešiškos jėgos, tačiau dabar žmogus jau yra jas pažabojęs ir jos jam tarnauja. Ir tai visiems atrodo normalu. Tačiau kai žmogus išgirsta apie vidinių vėjų, vidinių audrų, krioklių ar griaustinių įvaldymą, jis nustemba. Bet juk nieko nėra natūralesnio, belieka tik susipažinti su dvasinės alchemijos taisyklėmis, tada net nuodus, kurių yra jumyse, sugebėsite perkeisti ir jais pasinaudoti. Iš tiesų neapykanta, pyktis, pavydas ir taip toliau yra tikrų tikriausi nuodai. Visuotinės Baltosios Brolijos mokymas duoda metodą, kaip pasinaudoti visomis neigiamomis jėgomis, kurių jumyse gausu. Džiaukitės, nes atsiveria puikios perspektyvos!
Ateityje sumaniausieji ir drąsiausieji ištirs pavydo, neapykantos, baimės ar seksualinės energijos cheminę substanciją ir išmoks ją naudoti, tada pripils šių medžiagų į flakonus ir laikys juos savo vaistinėlėse, kad bet kada turėtų jų po ranka. Taigi jūsų mąstymas turi keistis.
Žinoma, nereikia dabar stačia galva pulti prie blogio ir ryti jį dideliais kąsniais. Bet žinokite, kad kiekviename net ir geriausiame dieviškajame kūrinyje slypi iš tolimos praeities likusių pragariškų dalelių. Taip, mes jomis galime pasinaudoti, tačiau nereikia leisti joms išsiveržti visoms vienu metu. Pradžioje turėsite paimti kelių atomų ar elektronų mėginį ir jį gerai ištirti. Nebus taip, kad neatsargiai pulsime į kovą su Pragaro jėgomis – juk jos mus sunaikintų. Reikia žinoti, kaip tai padaryti. Todėl privalote ir toliau melstis, siekti harmonijos, mylėti ir dirbti su aukštesniosiomis jėgomis. Bet jeigu retkarčiais iš jūsų gilumos išnyra kas nors su aštriais nagais ir dantimis ir ima raginti jus iškrėsti kokią kvailystę, griebkite tą esybę, ištirkite savo laboratorijoje ir priverskite ją išskirti porciją nuodų, o tada jais pasinaudokite. Pamatysite, kad blogis gali būti kaip tik tas elementas, kurio jums trūko iki visiškos pilnatvės.
Bet kartoju būkite atsargūs ir išgirdę šiuos žodžius nepulkite galynėtis su blogiu, neskubėkite pasakyti: „O, aš viską supratau, dabar tai pažiūrėsim!“ Nes galite nepakilti. Būtent taip ir nutinka tiems, kurie tariasi esą labai stiprūs, tačiau neturi tvirto ryšio su gėriu, su šviesa. Vargšeliai, kokioje apgailėtinoje padėtyje jie atsiduria! Juos gali sužaloti visos neigiamos jėgos.
Talmude sakoma, kad galų gale Teisieji, tai yra Įšventintieji, švęs pergalę prieš Leviataną, šią vandenyno dugno pabaisą. O taip, ji bus sugauta, išmėsinėta ir pasūdyta… manau, net laikoma šaldytuve! Atėjus laikui visi Teisieji paragaus keletą gabalėlių jos mėsos. Kokia džiugi perspektyva! Na, bet aš matau, kad šie žodžiai daugeliui krikščionių ir estetų kelia pasibjaurėjimą. Todėl pateikiu jų interpretaciją: Leviatanas yra astralinio plano (jį simbolizuoja vandenynas) gyventojų kolektyvinė sąmonė. Ir jei vieną dieną ši pabaisa taps Teisiųjų vaišėmis, tai reiškia, kad tas, kuris sugeba pažaboti ir panaudoti astralinio plano geismus savo labui, ten ras palaimingą turtų šaltinį.