Krepšelyje nėra produktų.
Įkvėpimo leidykla visiems
Šios knygos tikslas yra leisti draugui, tėvui, savanoriui arba mirusiųjų lydėjimo profesionalui skaityti palikusiam fizinį kūną žmogui nurodymus, kurie jam pasitarnaus palydėdami į gyvenimą po mirties.
Skaitymai mirusiesiems padeda mirštančiajam, o vėliau mirusiajam keliauti per skirtingus pomirtinius pasaulius. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį žmogus gali padaryti mirusiam savo artimajam.
Tikime mes tuo ar ne, - nėra esminis klausimas. Ir net jei netikime, ši knyga siūlo kitaip pažvelgti į gyvenimą ir į mirtį.
Iš prancūzų kalbos vertė Audronė Šepetauskaitė, Lina Monkuvienė
Mirties tema šiuolaikinėje visuomenėje dažnai yra tabu, nors ir Rytuose, ir Vakaruose nuo seno žinoma, kad gyvenimas po mirties egzistuoja, kaip egzistuoja ir keletas skirtingų pomirtinio gyvenimo etapų.
Šios knygos tikslas yra tokį mirties temos tabu panaikinti ir suteikti gyviesiems žinių, kurios sumažintų baimę mirties akimirką, padėtų atpa-žinti pasaulius, į kuriuos bus įeinama, suprasti procesus, kurie ten vyks tam tikra seka. Skaitydami mirusiesiems mes galime padėti jiems pereiti visus mirties etapus. Tikime mes tuo ar ne, - nėra esminis klausimas. Ir net jei netikime, ši knyga siūlo kitaip pažvelgti į gyvenimą ir į mirtį.
Idris Lahore
Šios knygos tikslas yra leisti draugui, tėvui, geranoriškam žmogui arba mirusiųjų lydėjimo profesionalui skaityti palikusiam fizinį kūną žmogui nurodymus, kurie jam pasitarnaus palydėdami į gyvenimą po mirties.
Skaitymai mirusiesiems padeda mirštančiajam, o vėliau mirusiajam keliauti per skirtingus anapusinius pasaulius ir vėl atgimti kuo geresnėmis sąlygomis ir kuo sąmoningiau.
Šių kelių puslapių skaitymas leis kiekvienam geriau suprasti mirtį, įveikti baimę ir suvokti, kad mirtis yra visai kitokia, nei esame pratę apie ją galvoti.
Nepasiruošusiam žmogui mirtis atneša praėjusių gyvenimų, paties mirties proceso ir anapusinių pasaulių perėjimo užmarštį. Toji amnezija tęsiasi toliau, per prenatalinį periodą, ir paprastai apima pirmuosius gyvenimo metus.
Mirties metu žmogus patiria du procesus: suyra buvusi jo asmenybė bei sukuriami būsimo įsikūnijimo fiziniai, energiniai ir psichiniai pagrindai. Dvi pagrindinės minėtos amnezijos priežastys yra:
1) neišlaikomas sąmoningas dėmesys, kuris turėjo būti vystomas buvusio įsikūnijimo metu, 2) daugiau ar mažiau sunkus perėjimas iš etapo į etapą gyvenimo ir mirties metu. Kiekvienas toks perėjimas paprastai išgyvenamas kaip trauma, vedanti į potrauminę amneziją ir į keletą iš jos kylančių simptomų: baimę, slopinimą, depresiją, neigimą...
Yra būdas, kaip tokios amnezijos išvengti, jei tik bus laikomasi dviejų sąlygų. Viena iš jų pasiekiama šiame gyvenime: vystyti dėmesį, sąmoningumą ir esamuoju laiku būti čia ir dabar, gilintis į dvasinį mokymą ir, taikant atitinkamas jo praktikas, išmokti neprisirišti. Kita sąlyga – mirties akimirką gauti dvasinio skaitovo, išėjusio specialius mirštančiųjų ir mirusiųjų palydėjimo mokslus ir turinčio tokios patirties, pagalbą ir vedimą.
Mirštančiųjų ir mirusiųjų palydėjimas vyksta skaitant „Skaitymus mirusiesiems“ ir tiksliai įvardijant viską, ką mirusysis patiria mirties metu ir iki kito gimimo. Kalba eina apie anapusinius pasaulius ir etapus eteriniame energijų pasaulyje, astraliniame sielų pasaulyje ir dvasiniame pasaulyje.
Ryšys su mirusiuoju sukuriamas per reprezentaciją, kurią atlieka dvasinis skaitovas. Šis ryšys – tai tikras bendravimas ir reali galimybė mirusiajam klausytis jam skirto vedimo bei sekti juo.
Dvasinis skaitovas turi suprasti žodžius ir frazes, kurias jis taria palydimo mirusiojo sielai ir sąmonei. Be sąmoningo dėmesio skaitymo metu ir be suvokimo, kas yra skaitoma, ryšys su mirusiojo siela nutrūksta ir yra prarandamas.
Akivaizdu, kad kuo labiau mirusysis gyvendamas buvo įsigilinęs į skaitomo dalyko esmę (visas žinias apie gyvenimą ir mirtį, Selim Aiselio perduotas per Psichoantropologijos mokymą), tuo lengviau jis įeis į kontaktą ir į rezonansą po mirties.
Skaitoma turi būti balsu, aiškiai ir raiškiai. Jei tai neįmanoma, skaitome tyliai, bet visada sąmoningai būdami kartu su tuo, kuriam skaitome, – dėmesingai ir supratingai.
Skaitoma turi būti tiksliai. Kiekviena pastraipa yra perskaitoma arba atmintinai pasakoma, ir lengviau, jei skaitoma lėtai. Niekada negalima pamiršti, jog skaitinys skiriamas mirusiajam, tai reiškia, jog skaitome ne sau, bet kitam, kuriam būtina suprasti tai, kas skaitoma. Jei dvasinis skaitovas pats nesupras skaitinio, jo negalės suprasti ir mirusysis, o tai reiškia, kad jam nebus duotas aiškumas. Iš tikrųjų ne žodžiai, o supratimo aiškumas nušviečia mirusiojo kelią.
Skaitoma įtikinamai ir pasitikint, kad perduodama informacija teisinga, ir kad ji pasiekia adresatą.
Nėra jokios būtinybės nerimauti dėl laiko, kurį užims skaitymas, nei žinoti, ar tai, kas parašyta, laike tiesiogiai atitinka tai, ką tuo metu patiria mirusysis. Išmatavime, kuriame jis yra, praeitis, dabartis ir ateitis yra viena ir tas pat. Tai reiškia, kad visiškai nesvarbu, kuriuo metu bus skaitoma, nes mirusiojo sąmonei tai pasiekiama bet kuriuo momentu.
Skaitoma mažiausiai septynis kartus ir pradedama kaip galima greičiau po mirties, tuo pačiu suprantant, kad galima pradėti ir po kelių metų, nes linijinis laikas, kaip mes jį suvokiame, jau nebeegzistuoja mirusiajam: jo laiko dimensija – tai „amžinybės akimirka“, kuri mūsų matais gali trukti ir sekundę, ir ištisą amžių. Kad toks rezonansas ir perdavimas taptų įmanomas, būtina sukurti lauką, kuriame skaitymas, vedimas ir perdavimas galėtų vykti. Toliau mes pateiksime lauko atidarymo protokolą. Šis lauko sukūrimas ir atidarymas yra ypatingai svarbus. Jis padės išvengti parazitinių energijų ar dvasių kišimosi į palydėjimo procesą.
Iš tiesų, pakartotinio skaitymo metu skaitantysis ne tik praplečia savo asmeninį suvokimą, bet visiškai perpranta ir aiškų, ir paslėptą turinį. Skaitymuose dažnai daroma aliuzija į kilnius jausmus, emocijas, mintis ir elgesį: jei juos praktikuosime patys, tai darys skaitymą ir vedimą dar lengvesnį, tikresnį, labiau patikimą. Skaitant naudinga laikytis tam tikro laiko ir ritmo: skaityti visada tą pačią valandą,– dieną arba naktį.
Skaitymas mirusiajam yra, ko gera, pats svarbiausias dalykas, kurį galite dėl jo padaryti, ar tai būtų artimas, ar svetimas žmogus. Tačiau tik žmogus, besigilinantis į mokymą, kuriuo ir remiasi skaitymas, gali būti tinkamos kokybės dvasinis skaitovas.
Kai tėvai arba draugai yra šalia, dvasinis skaitovas pasirūpina papasakoti jiems apie savo darbą, paaiškina jo esmę, duoda paskaityti specialią knygą arba parodo filmą.
Dvasinis skaitovas suvokia artimųjų skausmą, liūdesį, pažeidžiamumą ir nerimą; su jais jis visada švelnus ir geranoriškas. Nepaisant to, jis įspėja juos, kad susikaupti jam būtina ramybė.
Dvasiniam skaitovui svarbu būti pristatytam arba prisistatyti mirštančiajam (netgi mirusiajam, jei skaitymas atliekamas po mirties!).
Dvasinis skaitovas susipažįsta su minimalia mirusiojo biografija ar bent jau pamato jo nuotrauką. Jis turi gebėti įsivaizduoti tą, kuriam skaito, dalyvaujantį ir įdėmiai besiklausantį, nes visada kreipiasi į jo sąmonę.
Jei lydime mirštantį žmogų, svarbu iš daktaro arba artimųjų išgirsti prognozes apie bent apytikrį jam dar likusį laiką ir apie jo fizinę, emocinę ir psichinę būseną.
Jei mirštantysis dar pajėgia bendrauti, dvasinis skaitovas pasiteirauja apie jo išpažįstamą religiją, tikėjimą, dvasinį kelią ar filosofiją.
Jei tik įmanoma, dvasinis skaitovas vieną ar kelis kartus perskaito agonijos ir mirties procesus, kad mirštantysis susipažintų su tuo, kas jo laukia. Toks pasiruošimas padės lengviau užmegzti kontaktą su juo ir sumažins jo nerimą. Patys svarbiausi skaitymo etapai yra šie: elementų skaidymasis, energijų susiliejimas ir aiškumo šviesa.
Dvasinis skaitovas turi nuolatos prisiminti, kad kreipiasi į mirusįjį kaip į tą, kuriam sunku girdėti ir susikaupti. Štai kodėl jis nuolatos kartoja: „Brangus (-i) drauge (vardas), brangusis (-ioji) (vardas)“. Iš tiesų dažnai nutinka taip, kad mirusysis nesusivokia jau esąs miręs: jis pasimetęs klaidžioja erdvėje vis dar tapatindamas save su savo įpročiais, mintimis, emocijomis, su savo daiktais, vietomis ir žmonėmis, kuriuos pažinojo. Dažniausiai jis pasimeta ir nesiorientuoja: tampa pažeidžiamas, išsigandęs ir nebesuvokia, kas su juo vyksta. Dvasinis skaitovas nupasakoja jam visus vidinius etapus: ir psichinius, ir energinius. Taip pat ir išorės etapus: skirtingus pasaulius ir įvairias būtybes, su kuriomis mirusiajam teks susitikti. Tie etapai trumpai išdėstyti lentelėje.
