Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Ši knyga yra dar viena dvasinio mokytojo Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo paskaita, užrašyta jo mokinių ir sekėjų. Mokytojas Aïvanhovas kalba apie dvasinę šviesos prigimtį, atskleidžia jos sąsajas su žmogaus kūnais, kalba apie šviesos sampratas Biblijos, Kabalos ir hinduizmo mokymų tradicijose, palygina šias žinias su šiuolaikinio mokslo atradimais.

Iš ko šilkverpio vikšras audžia savo kokoną, o voras – voratinklį? Iš ko sraigė padaro savo kiautą? Tą substanciją jie paima iš savęs. Jei mokėtumėte stebėti gamtą, išvystumėte daugybę reiškinių, kurie padėtų suprasti dalykus, didžiųjų filosofų laikomus neatskleidžiama paslaptimi. Vieną dieną net mokslas pripažins, kad šviesa yra žaliava, iš kurios buvo sukurta visata. Jei žmogus išmoks elgtis su šviesa, jis taps kūrėju kaip Dievas.
– Omraam Mikhaël Aïvanhov

* * *

IŠTRAUKA IŠ KNYGOS

I

Šviesa: sukūrimo esmė

Sakoma, kad Dievas yra esybė, ryjanti ugnį, ir daugelyje mitologijų galingiausias dievas – ugnies dievas. Žinoma, tai ne ta ugnis, kurią mes pažįstame – fizinė ugnis tėra vienas visatinės ugnies aspektas. Nes iš tikrųjų esama visokių ugnių: ta, kuri dega žmogaus širdyje, ta, kuri miega stuburo apačioje, pragaro ugnis, ta, kuri slypi akmenų, metalų širdyje ir taip toliau.

Bet ar esate pastebėję, kad suvokti ugnį įmanoma tik tada, kai ją lydi šviesa? Taip, šviesa – tai materija, per kurią pasireiškia ugnis. Perkėlę šį įvaizdį į aukštesnį lygmenį matome, kad šviesa yra ta substancija, kurią Dievas, pirmykštė Ugnis, pasaulio pradžioje paskleidė iš savęs pasakęs šiuo žodžius: „Tebūnie šviesa!“ Ši šviesa – tai Žodis, minimas Evangelijos pagal Joną pradžioje: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Visa per jį atsirado...“ (Jn 1, 1–3) Šviesa – tai Žodis, kurį ištarė Kūrėjas ir kuriuo Jis sukūrė pasaulį.

Fizinis pasaulis, kokį mes jį pažįstame, tėra sutirštėjusi pirmapradė šviesa. Dievas, aktyvusis pradas, paskleidė šviesą ir panaudojo ją kaip žaliavą visatai kurti. Čia pradedame suvokti, jog taip pasireiškia du pradai, vyriškasis ir moteriškasis, kurie yra sukūrimo pradžioje, nes Dievas, Ugnis, vyriškasis pradas, ištraukė iš savęs ir paskleidė moteriškąjį pradą, šviesą, materiją, kurioje Jis kūrė.

Sakoma, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko. Tai reiškia, kad ne iš to, kas buvo Jo išorėje. Tai sunku suvokti mums, kurie galime ką nors sukurti tik iš išorėje esančių medžiagų ir su išoriniais įrankiais. Iš nieko sukurti nieko neįmanoma. Idėja apie sukūrimą iš nieko tereiškia, kad kūrimo medžiagą (žaliavą) Dievas ėmė iš Savęs. Visata yra substancija, išsklidusi iš Jo ir atidūrusi Jo išorėje, bet vis tiek tai yra Jis[1].

Iš ko šilkverpio vikšras audžia savo kokoną, o voras – voratinklį? Iš ko sraigė padaro savo kiautą? Tą substanciją jie paima iš savęs. Jei mokėtumėte stebėti gamtą, išvystumėte daugybę reiškinių, kurie padėtų suprasti dalykus, didžiųjų filosofų laikomus neatskleidžiama paslaptimi. Vieną dieną net mokslas pripažins, kad šviesa yra žaliava, iš kurios buvo sukurta visata. Jei žmogus išmoks elgtis su šviesa, jis taps kūrėju kaip Dievas.

Taigi, kaip rašoma Pradžios knygoje, pirmasis pasaulio įvykis buvo Šviesos sukūrimas. Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1,3) Bet apie kokią šviesą čia kalbama? Bulgarų kalboje mes turime du skirtingus žodžius šviesai nusakyti: svetlina ir videlina. Žodis svetlina žymi fizinę šviesą ir sudarytas iš šaknies veiksmažodžio, reiškiančio „spindėti“. Žodis videlina reiškia dvasinę šviesą ir sudarytas iš šaknies veiksmažodžio, reiškiančio „matyti“. Videlina – tai šviesa, leidžianti matyti dvasinį, neregimąjį pasaulį. Kai videlina sutirštėjo į materialią formą, atsirado svetlina, fizinė šviesa.

Izvoro raštų rinkinys Nr. 235

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias O. M. Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje O. M. Aïvanhovas kalba apie dvasines, vidines priemones, kurios mums duotos, kad galėtume atskleisti savyje Dievo karalystę ir paskui perkelti ją į materialų pasaulį.

Žmogaus egzistencija tokia, kad jis turi nuolat peržengti savo ribas. Iš ryto, vos pabudę, žmonės pradeda kelionę į išorinį pasaulį. Jie palieka namus ir važiuoja į darbą, parduotuvėse perka maisto bei kitų reikalingų dalykų, eina pasivaikščioti, susitinka su draugais, keliauja, ieško pramogų. Visa tai būtų normalu, tačiau laikui bėgant dauguma žmonių taip smarkiai pasineria į išorinę veiklą, kad visiškai praranda sąlytį su savimi...

Atėjo metas žmonėms išmokti kitaip mąstyti ir elgtis. Visi, kurie nuoširdžiai trokšta pasiekti Dangaus karalystę, turi suprasti, kad to neįmanoma padaryti įprastais materialiais metodais. Čia reikalingi dieviškieji metodai. Todėl puoselėkite tyrus ir kilnius siekius bei jausmus, nes tik taip pritrauksite neregimojo pasaulio šviesos jėgas ir sulauksite jų pagalbos.

– Omraam Mikhaёl Aïvanhov

Izvoro raštų rinkinys Nr. 243

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias O. M. Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie gebėjimą gyventi optimistiškai, su viltimi, apie poreikį stiprinti save meile ir išmintimi.

„Kuo ypatingas išminčiaus juokas? Tai yra laisvės juokas, nes tai, ką suprato išminčius, išlaisvino jį nuo beprasmiškų gyvenimo naštų. Jis paliko debesuotas ir dulkėtas teritorijas savyje (astralinį bei žemesnįjį mentalinį planą) ir pakilo ten, kur amžinai šviečia saulė. Jo širdis kupina džiaugsmo, o juokas yra šio džiaugsmo (kurį taip pat galime vadinti meile) išraiška. Išminčiaus meilė ir džiaugsmas priverčia žmones susimąstyti arba jie bent jau paklausia savęs, kaip patys galėtų pasiekti tokią sąmonės būseną.“

Izvoro raštų rinkinys Nr. 216

Bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas (1900–1986) savo mokiniams pasakė: „Svarbiausi klausimai, su kuriais mes nuolat susiduriame, yra vis tie patys: kas esame, kodėl čia gyvename ir kokias kliūtis mums skirta įveikti savo kelyje. Apie tai aš ir kalbu. Ir neprašykite manęs, kad pakeisčiau temą.“

Šioje knygoje Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie kosminius simbolius ir jų interpretavimą mūsų kalboje. Išventinimų moksle skaityti reiškia gebėti iššifruoti subtiliąją, užslėptą objektų ir būtybių pusę, interpretuoti simbolius ir ženklus, kurių kosminis Protas mums pateikia didžiojoje visatos knygoje. Rašyti reiškia savo dvasios magine galia palikti įspraudą šioje didingoje knygoje, daryti poveikį akmenims, augalams, gyvūnams ir žmonėms.

Prisijunkite prie vienintelio iš tiesų amžino ir neišsenkamo šaltinio – tas šaltinis yra Gamta. Jos knygoje surašyta viskas. Štai iš jos ir semkitės išminties, nes mirtingas žmogus nėra tobulas, jam lemta klysti, ir tik Gamta amžinai skelbia tiesą.

Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas

Izvoro raštų rinkinys Nr. 237

Bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas (1900–1986) savo mokiniams pasakė: „Svarbiausi klausimai, su kuriais mes nuolat susiduriame, yra vis tie patys: kas esame, kodėl čia gyvename ir kokias kliūtis mums skirta įveikti savo kelyje. Apie tai aš ir kalbu. Ir neprašykite manęs, kad pakeisčiau temą.“

Šioje knygoje Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie du kūrinijos pradus – vyriškąjį ir moteriškąjį – bei jų pusiausvyrą, kuri lemia visą mūsų dvasinę ir fizinę egzistenciją.

Esybė, kurią mes vadiname Dievu, atspindi ir vyriškąjį pradą, ir moteriškąjį. Tai drauge ir Dangiškasis Tėvas, ir Dieviškoji Motina. Lygiai taip pat žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi du polius: vyriškąjį (Adomas) ir moteriškąjį (Ieva). Įsikūnydamas Žemėje, jis palieka savo Dangiškuosius Tėvą ir Motiną, tačiau tai nereiškia, kad nutraukia su jais ryšį. Tėvai pasirūpino, kad jis nebūtų vienišas ir vargšas. Jie suteikė jam priemonių, kad galėtų susisiekti su Dangumi.

– Omraam Mikhaёl Aïvanhov

Izvoro raštų rinkinys Nr. 243

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias O. M. Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie gebėjimą gyventi optimistiškai, su viltimi, apie poreikį stiprinti save meile ir išmintimi.

„Kuo ypatingas išminčiaus juokas? Tai yra laisvės juokas, nes tai, ką suprato išminčius, išlaisvino jį nuo beprasmiškų gyvenimo naštų. Jis paliko debesuotas ir dulkėtas teritorijas savyje (astralinį bei žemesnįjį mentalinį planą) ir pakilo ten, kur amžinai šviečia saulė. Jo širdis kupina džiaugsmo, o juokas yra šio džiaugsmo (kurį taip pat galime vadinti meile) išraiška. Išminčiaus meilė ir džiaugsmas priverčia žmones susimąstyti arba jie bent jau paklausia savęs, kaip patys galėtų pasiekti tokią sąmonės būseną.“

Izvoro raštų rinkinys Nr. 244

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias O. M. Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas kalba apie įvairius Įšventintųjų mokymo aspektus. Jis sako: „Klausimai, kurie mums kyla, visada liks tokie patys: mes turime suprasti, kokie esame žmonės, turime rasti gyvenimo prasmę, įveikti kliūtis, kurių apstu mūsų kelyje. Taigi nesitikėkite, kad kalbėsiu apie ką nors kita. Mūsų dvasinis tobulėjimas, patiriami sunkumai, kelias, kurį turime nueiti, ir patarimai, kaip dera keliauti, – štai tos amžinos temos, prie kurių nuolat grįšiu.“

Praeities jau nėra, ateitis dar neatėjo. Jums priklauso tik dabartis, kurią savo rankose galite lipdyti, kaip norite. Tam turite minutę, valandą ar ištisą dieną ir tai yra jūsų tikrasis turtas! ...

Jūsų būsima laimė priklauso tik nuo jūsų triūso, nuo jūsų pastangų. Būtent dėl šių pastangų jūsų laukia daugybė palaiminimų. Nieko daugiau negaliu pasakyti. Eikite toliau šviesos keliu. Kas laukia šio kelio pabaigoje? Pamatysite, kai ateisite. Pamatysite ir liksite apstulbę!

– Omraam Mikhaël Aïvanhov

Izvoro raštų rinkinys Nr. 235

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias O. M. Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje O. M. Aïvanhovas kalba apie dvasines, vidines priemones, kurios mums duotos, kad galėtume atskleisti savyje Dievo karalystę ir paskui perkelti ją į materialų pasaulį.

Žmogaus egzistencija tokia, kad jis turi nuolat peržengti savo ribas. Iš ryto, vos pabudę, žmonės pradeda kelionę į išorinį pasaulį. Jie palieka namus ir važiuoja į darbą, parduotuvėse perka maisto bei kitų reikalingų dalykų, eina pasivaikščioti, susitinka su draugais, keliauja, ieško pramogų. Visa tai būtų normalu, tačiau laikui bėgant dauguma žmonių taip smarkiai pasineria į išorinę veiklą, kad visiškai praranda sąlytį su savimi...

Atėjo metas žmonėms išmokti kitaip mąstyti ir elgtis. Visi, kurie nuoširdžiai trokšta pasiekti Dangaus karalystę, turi suprasti, kad to neįmanoma padaryti įprastais materialiais metodais. Čia reikalingi dieviškieji metodai. Todėl puoselėkite tyrus ir kilnius siekius bei jausmus, nes tik taip pritrauksite neregimojo pasaulio šviesos jėgas ir sulauksite jų pagalbos.

– Omraam Mikhaёl Aïvanhov

Izvoro raštų rinkinys Nr. 216

Bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas (1900–1986) savo mokiniams pasakė: „Svarbiausi klausimai, su kuriais mes nuolat susiduriame, yra vis tie patys: kas esame, kodėl čia gyvename ir kokias kliūtis mums skirta įveikti savo kelyje. Apie tai aš ir kalbu. Ir neprašykite manęs, kad pakeisčiau temą.“

Šioje knygoje Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie kosminius simbolius ir jų interpretavimą mūsų kalboje. Išventinimų moksle skaityti reiškia gebėti iššifruoti subtiliąją, užslėptą objektų ir būtybių pusę, interpretuoti simbolius ir ženklus, kurių kosminis Protas mums pateikia didžiojoje visatos knygoje. Rašyti reiškia savo dvasios magine galia palikti įspraudą šioje didingoje knygoje, daryti poveikį akmenims, augalams, gyvūnams ir žmonėms.

Prisijunkite prie vienintelio iš tiesų amžino ir neišsenkamo šaltinio – tas šaltinis yra Gamta. Jos knygoje surašyta viskas. Štai iš jos ir semkitės išminties, nes mirtingas žmogus nėra tobulas, jam lemta klysti, ir tik Gamta amžinai skelbia tiesą.

Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas

Izvoro raštų rinkinys Nr. 237

Bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas (1900–1986) savo mokiniams pasakė: „Svarbiausi klausimai, su kuriais mes nuolat susiduriame, yra vis tie patys: kas esame, kodėl čia gyvename ir kokias kliūtis mums skirta įveikti savo kelyje. Apie tai aš ir kalbu. Ir neprašykite manęs, kad pakeisčiau temą.“

Šioje knygoje Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie du kūrinijos pradus – vyriškąjį ir moteriškąjį – bei jų pusiausvyrą, kuri lemia visą mūsų dvasinę ir fizinę egzistenciją.

Esybė, kurią mes vadiname Dievu, atspindi ir vyriškąjį pradą, ir moteriškąjį. Tai drauge ir Dangiškasis Tėvas, ir Dieviškoji Motina. Lygiai taip pat žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, turi du polius: vyriškąjį (Adomas) ir moteriškąjį (Ieva). Įsikūnydamas Žemėje, jis palieka savo Dangiškuosius Tėvą ir Motiną, tačiau tai nereiškia, kad nutraukia su jais ryšį. Tėvai pasirūpino, kad jis nebūtų vienišas ir vargšas. Jie suteikė jam priemonių, kad galėtų susisiekti su Dangumi.

– Omraam Mikhaёl Aïvanhov

Izvoro raštų rinkinys Nr. 226

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Šioje knygoje bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie senovinį magijos mokslą ir jo vietą šiandieninio žmogaus gyvenime. Mokytojas griežtai perspėja atmesti juodosios magijos metodus ir kliautis tik tomis dvasinio darbo priemonėmis, kurios padeda skleisti šviesą.

***

Ištraukos iš knygos

 Magija egzistuoja. Tikroji dieviškoji magija suteikia žinias, kaip sugebėti viską, absoliučiai viską panaudoti vardan Dievo Karalystės. Ir priešingai, bet kokia praktika, priverčianti didžiausius žmogaus proto pasiekimus tarnauti jo žemajai prigimčiai, yra burtai, juodoji magija. Deja, nedaugelis magų sugeba pasiekti šį aukščiausią tašką, kada jų nebedomina pati magija, magiški ritualai, kada liaujamasi dėl asmeninių ambicijų įsakinėti dvasioms, elementalams, genijams. Tik labai nedaugelis iš jų, didieji magai, sugeba skirti visas savo jėgas, energiją ir žinias Dievo Karalystės kūrimui. Tai teurgai, praktikuojantys aukščiausią magijos formą, kurių darbas pasižymi ypatingu kilnumu. Žinoma, kad pasiektų tokį lygį, jie privalo sugebėti pasiaukoti, išsaugoti savo tyrumą, trokšti ne turtų ar galios, o tik pertvarkyti pasaulį taip, kad Dievas galėtų apsigyventi tarp žmonių.

Tikroji žmogaus didybė ir galia slypi jo sugebėjime niekada nepanaudoti savo galių asmeniniams interesams tenkinti. Todėl prašau visų mūsų Brolijos brolių ir seserų nesiimti magiškų veiksmų, siekiant meilės, šlovės, pinigų ar norint atsikratyti priešu, nes tai yra tikra juodoji magija. Jeigu sužinočiau apie tai, imčiausi kuo griežčiausių priemonių. Įšventintųjų mokyklos mokinys neturi ieškoti būdų, kaip patenkinti savo geidulius ir žemesniosios prigimties troškimus. Darbas šviesoje ir vardan šviesos turi likti vieninteliu jo idealu, nes tai kelias, padėsiantis jam tapti Dievo sūnumi, žmonijos geradariu.

Nuo šiol galite užsiimti tik baltąja magija, dirbti su šviesa ir meile. Nes perspėju jus: kadangi atsiranda vis daugiau juodųjų magų, turite siųsti šviesą ir harmoniją, kurios užkirs kelią tamsos pergalei.

Stebuklingas auros žiedas

Tradiciškai magą įsivaizduojame tokį, kokį sutinkame dažniausiai pasakose ar įšventintųjų legendose: garbingas senelis, laikantis rankoje lazdelę, su kuria aplink save apibrėžia stebuklingą ratą. Nubrėžęs jį, ištaria specialius žodžius, kad pakviestų dvasias, kurioms duoda tam tikras užduotis. Nesvarbu, ar toks vaizdas atitinka fizinę realybę. Svarbiausia yra tai, kad simboliškai, tai tikrai tiesa: stebuklinga lazdelė, stebuklingas ratas, stebuklingi žodžiai yra dvasinio pasaulio realijos.

Mozės pasakojime apie pasaulio sukūrimą, kurį sutinkame Biblijoje, yra detalė, kuriai teologai neteikė ypatingos reikšmės: pirmasis Dievo kūrinys buvo šviesa. Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!” Ir tik po to Dievas sukūrė visa kita. Įšventintųjų mokymas teigia, kad po to, kai sukūrė pasaulį, Dievas apibrėžė aplink jį šviesos ratą, kuriuo pažymėjo visatos ribas. Paskui toje šviesoje suprojektavo paveikslus, kurie tirštėjo, materializavosi ir virto augalais, gyvūnais ir žmonėmis. Taigi, šviesa tapo kuriamąja substancija.

Tokį pat kūrybos procesą sutinkame ir didžiųjų magų veikloje, nes juos supa šviesos ratas – jų aura. Iki šiol auros vaidmuo ir jos reikšmė nėra labai aiškūs. Kurdamas Įšventintasis naudoja tas pačias priemones, kokias naudojo ir Dievas, kurdamas visatą: jis suprojektuoja vaizdą ar ištaria žodį, kuris turi prasiskverbti pro jį supančią aurą ir čia materializuotis. Jokia dvasinė kūryba neįmanoma be subtiliosios auros materijos. Magams ir Įšventintiesiems galią suteikia jų sugebėjimas persmelkti ištartus žodžius didelės, intensyvios ir tyros auros materija. Žodis tarsi tampa indu, ir kuo daugiau šis indas sutalpina kūrybinių šviesos elementų, tuo ištarto žodžio poveikis yra stipresnis.

Be abejo, jūs patys pastebėjote, kad būna dienų, kai jūsų žodžiai neturi jokio poveikio kitiems, tačiau kartais nutinka visiškai priešingai: paprasčiausias ištartas žodis gali sukelti didžiulį efektą. Taip yra todėl, kad tas žodis, persmelktas jūsų auros, ten tapo gyvybingu, stipriu ir galingu. Jis pasiekia kitų žmonių sielas ir priverčia jas vibruoti. Tačiau tomis dienomis, kai jūsų aura yra silpna, žodžiai tampa beprasmiai, tušti, silpni; ką besakytumėte, nepasieksite jokio rezultato.

Dabar suprantate, iš kur kilo mago įprotis apibrėžti aplink save ratą: ši praktika remiasi labai senomis žiniomis apie žmogaus aurą. Kai sakoma, kad magas turi atsistoti aplink save apibrėžto rato viduryje, tai nebūtinai reiškia, kad jis turi nubrėžti materialų ratą, bet turi sukurti gyvą auros ratą ir likti jo centre, t.y.jo dvasia turi būti budri ir aktyvi. Jeigu jis apsiriboja tik materialaus rato nubrėžimu, iš anksto nepasirūpinęs, kad jo aura būtų tyra, švytinti, galinga, jis labai rizikuoja. Net jeigu jam ir pavyks pasiekti, ko jis nori, vos tik išėjus iš stebuklingo rato, jį ims persekioti visos esybės, kurios jam pakluso tol, kol jis buvo rate (nematomos esybės gerbia šį simbolį ir paklusta magiškiems ten ištartiems žodžiams). Taip nutinka visiems magams, kurie neišmano ar nepaiso dvasinio darbo dėsnių. Kai nematomos esybės įsitikina, kad buvo priverstos paklusti žmonėms, kurie tikrai nėra to verti, nes jų aura nėra nei tyra, nei švytinti, jos ima keršyti. Todėl prieš imdamasis įgyvendinti savo tikslus, mokinys privalo susikurti aurą, tikrą stebuklingą šviesos ratą aplink save. Jo nenubrėši automatiškai kreida ar kokia nors kita priemone, jis kuriamas meile, tyrumu, pasiaukojimu.

Kodėl dažnai tie, kurie užsiima magija, ne tik nepasiekia jokių rezultatų, bet dar ir pritraukia sau nelaimes? Taip yra todėl, kad jų aura nėra stipri ir tyra. Neįvyksta nieko, kas subrandintų gimusią mintį, ją paverstų stipria. Kad mintis galėtų skristi, aura turi jai suteikti sparnus. Taip, turite suprasti, kad tikroji magija tai nėra žongliravimo triukai. Kad galėtume pakeisti savo gyvenimą, kad mūsų norai pildytųsi, reikia, kad mintys, jausmai ir žodžiai būtų persmelkti tyros auros šviesos materijos, be kurios neįmanomas joks dvasinis kūrybos procesas.

Taigi, auros ratas yra ne tik geriausia erdvė, kurioje mes galime kurti, bet ir mūsų geriausia apsauga. Kartais sutinkame žmonių, kurie serga, tačiau jų liga neturi jokios fizinės priežasties: prastos būklės aura priveda juos prie įvairių psichikos sutrikimų. Tačiau tyra, švytinti, galinga aura yra neįveikiamas barjeras, kurio negali peržengti visi kenksmingi matomo ir nematomo pasaulio srautai. Apsuptas tokios auros, žmogus jaučiasi tarsi tvirtovėje, ir net jeigu aplink siaučia sąmyšis, netvarka ar neramumai, jis išlieka ramus, taikus, kupinas meilės ir drąsos, lyg nušviestas vidinės šviesos. Kiekvienas galime susikurti tokią galingą aurą maldos, meditacijų ir puoselėjamų dorybių pagalba.

Tačiau tai nereiškia, kad susikūręs galingą aurą, šviesos tvirtovę, niekuomet nebūsite puolamas ar trikdomas. Deja, kol esame šioje žemėje, nesame visiškai apsaugoti nuo puolimo ir kovos. Bet užsitvėrę šviesos barikadomis, jausitės visiškai kitaip. Net ir Įšventintieji yra priversti saugotis. Taip, net stipriausieji ir galingiausieji turi nuolat rūpintis, kad nuo juos puolančių blogio jėgų apsisaugotų šviesos užtvaromis, ugnies kamuoliais. Tai kaipgi silpnieji įsivaizduoja, kad jiems nereikia jokios apsaugos?

Metas suprasti, kaip svarbu dirbti su aura. Kasdien, daugybę kartų per dieną, mintyse apgaubkite save įvairiaspalve šviesa, kuri kaip neįveikiamas barjeras apsaugos jus nuo neigiamo poveikio, nuo blogio esybių. Suformuokite šviesos ratą, kurio centre nuolat trykštų švytintis šaltinis, skleidžiantis į jus ir aplink jus šviesą. Jėzus sakė: “Budėkite ir melskitės”. Melstis reiškia siųsti šviesą į erdvę. Jei to nedarote, nesulauksite Dangaus pagalbos ir apsaugos, nes Dangus nenori rūpintis tuo, kas užgeso. Norite, kad jis atsakytų į jūsų kreipimąsi ? Tai uždekite visas lempas.

Galbūt kai kas pasakys: „Neturiu laiko tokiems pratimams.“ Jeigu man kas sako: „Neturiu laiko, nes esu pernelyg užsiėmęs“, aš  atsakau: „Taip, taip, suprantu“…- Ką suprantate ? – Suprantu, kad jūs turėsite laiko patirti nelaimes, vartytis lovoje ant kairio ir dešinio šono ir dejuoti. Kai nerandi laiko gėriui, turi jo blogiui.“ Jūs žiūrite į mane galvodamas : „Koks jis grubus ir žiaurus!“ Ne, taip nėra, tiesiog taip vyksta gamtoje: jei neturite laiko šviesai, turėsite jo tamsai. Tai matematiškai patvirtinta, tai absoliuti tiesa.

Izvoro raštų rinkinys Nr. 206

Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900–1986) gimė Bulgarijoje. 1937 metais jis persikėlė į Prancūziją. Ten jis skleidė savo mokymą beveik pusę amžiaus – iki pat mirties. Esmingiausias Omraamo Mikhaëlio Aïvanhovo mokymo teiginys tas, kad mes, šios planetos gyventojai, teisingai supratę Jėzaus žinią, turime kurti naują pasaulį, naują teisingumą, naują žmonių bendruomenę, idant žemėje prasidėtų Dangaus Karalystė.

Iš pirmo žvilgsnio bulgarų kilmės filosofo ir dvasinio mokytojo Omraamo Mikhaёlio Aïvanhovo mokymas yra sudėtingas, o kartais – netgi paslaptingas ir mistinis. Mokytojas savaip interpretuoja Bibliją ir Kristaus žodžius, ieško slaptų jų prasmių bei sąsajų su Rytų filosofijomis ir Kabala. Kita vertus, po išoriniu sudėtingumu Aïvanhovo filosofijoje slypi paprasta ir praktiška išmintis: šiuolaikinis žmogus neturi pasiduoti pasaulio sumaiščiai, puoselėti savo dvasingumą ir padorumą, ugdytis atjautą ir skleisti meilę. Tokia yra visų didžiųjų dvasinių mokymų esmė. Laimingi ar bent patenkinti gyvenimu tapsime tik tada, kai suvoksime, kad visi esame broliai ir seserys.

Šioje knygoje bulgarų kilmės filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaёlis Aïvanhovas kalba apie būtinybę nutrinti ribas, kurios skiria įvairių tautybių, tikėjimų bei rasių žmones. Tik susivieniję į Visuotinę Broliją mes rasime atsakymą į klausimą, kur slypi laimės raktas.

Visos religijos remiasi savo esminėmis tiesomis, o kitų religijų tiesas jos linkusios atmesti. Tačiau kaip vaistai, kurie gydo tik tam tikrus organizmo negalavimus ir negali išgydyti visų ligų, taip ir viena kuri nors religija nesugeba patenkinti visų žmogaus sielos ir dvasios poreikių. Idant būtų visuotinė, religija privalo pateikti visas tiesas ir visą išmintį – tada ji tiks kiekvienam, kad ir kokią religiją formaliai išpažintų žmogus.

– Omraam Mikhaёl Aïvanhov

---

Ištrauka iš knygos:

1

Keletas žodžių apie sektas

Per tūkstančius metų žmonės įprato vertinti daiktus pagal jų formą ir išvaizdą, bet ne pagal turinį ir prasmę. Taip pat dabar vertinamas ir Šventasis Raštas, kuris irgi turi formą, turinį bei prasmę. Jo forma, pats pasakojimas, skirtas paprastiems žmonėms, simbolinis, moralinis turinys – mokiniams, kurie stengiasi jį pagilinti ir juo vadovautis gyvenime, o dvasinė prasmė skirta Įšventintiesiems, kurie sugeba ją interpretuoti.

Visi didieji Įšventintieji buvo statytojai, naujų formų kūrėjai. Jie žinojo, kokia svarbi yra forma, ir sukūrė apie ją ištisą mokslą, sunkiai įveikiamą paprastiems žmonėms, kurie supranta tik tai, ką galima pamatyti, paliesti ar išgirsti. Aišku, forma jiems šį tą duoda ir juos stimuliuoja, tačiau ne tiek, kad jie suprastų tas kūrinio tiesas, kurios yra neregimos ir neapčiuopiamos. Štai kodėl kiekvienoje religijoje susiformavo egzoterinis (išorinis, skirtas visiems) ir ezoterinis (slaptas, skirtas tik išrinktiesiems) mokymai, nes dvasinis elitas, siekęs pagilinti tikėjimą, nenorėjo tenkintis tik tomis tiesomis, kurias įstengė suprasti minia. Dėl šios priežasties krikščionybėje šalia Šv. Petro Bažnyčios, vienijusios daugumą tikinčiųjų, slapčia atsirado Šv. Jono Bažnyčia, tikrojo dvasingumo ir Kristaus filosofijos saugotoja.

Formos ir turinio klausimas labai sudėtingas. Dauguma žmonių yra taip apakinti formos, kad vertina tik ją. Lygiai taip pat jie yra susitapatinę su savo fiziniu kūnu ir nemato dvasios, taigi ja visiškai nesirūpina. Žmonės nesupranta, kad šitaip elgdamiesi jie kenkia sau: juk ne fiziniame kūne, o dvasioje slypi tikroji gyvenimo jėga ir šviesa. Dvasia – tai mumyse rusenanti nemirtinga, visažinė, amžina Dievo kibirkštis.

Dėl šios dabar paplitusios materialistinės pasaulėžiūros žmonės yra tapę labai riboti, nes jie nepripažįsta dvasios kaip įkvėpimo šaltinio, nepatiki jai dvasinio vadovo vaidmens. Jie – maži ir sektantiški, jų požiūris į pasaulį siauras, nors mano, kad būtent tokia pozicija yra geriausia. Sektantų esama visose gyvenimo srityse: ekonomikoje, politikoje, moksle, religijoje, filosofijoje, mene… Galiu jums tai įrodyti.

Dažnai sutinkame sektoriaus sąvoką. Geometrijoje tai yra apskritimo dalis, kalbant apie šalį ar miestą – atskira ribota teritorija, žmogaus kūne, kuris sudaro vieningą organizmą, sektorius yra kuris nors organas. O kas gi yra sekta? Atsakymas labai paprastas. Oficialios religijos skelbia, kad sekta yra bet kokia tikinčiųjų grupė, nepripažįstanti vyraujančių tikėjimo dogmų ir religinės praktikos. Daug kartų istorijoje oficialios religijos persekiojo, nuodijo ir degino tuos, kurie buvo pernelyg nuo jų nutolę! Tik vėliau šie faktai sulaukė deramo istorinio įvertinimo.

Kas yra sektantas, o kas ne, turi spręsti ne žmogus, o Gamta. Ši mintis jums pasirodys nauja ir netikėta. Įsivaizduokite Bažnyčios narį, kuris uoliai skleidžia jos tikėjimo tiesas. Bažnyčia tikrai jo nepaskelbs sektantu, tačiau Gamta, galimas daiktas, tai padarys! Taip, ji gali pasiųsti žmogų į ligoninės lovą ar net į kapines, jei tik jis nepaisys tam tikrų gyvensenos principų, jei pažeis natūralius dėsnius. Ir atvirkščiai – kitą žmogų Bažnyčia galbūt pasmerks kaip sektantą, tačiau jis pasižymės puikia sveikata ir gyvens prasmingą, ramų gyvenimą. Vienintelis Kosminis Protas turi teisę spręsti, kas yra kas ir kokiai kategorijai priklauso.

Pažvelkime, kaip gyvena žmonės. Ir ką gi mes regime? Kiekvienas renkasi veiklą, atsižvelgdamas į savo temperamentą, pomėgius ar esamas sąlygas, tačiau visai negalvoja, kad privalo vystytis ir tobulėti visapusiškai. Apdovanotas protu, jausmais ir valia, žmogus turi rūpintis visais trimis  elementais, tai yra mąstyti, jausti ir veikti. Tik tuomet jam pavyks išsaugoti pusiausvyrą. Deja, iš patirties galiu pasakyti, kad tokių žmonių labai nedaug – kiek matome beširdžių ir bevalių intelektualų, valingų, bet nemąstančių kietakakčių ir taip toliau. Jie apdovanoti vienoje srityje, bet daugiau ar mažiau neįgalūs kitose.

Jeigu šio dalyko pasiteirautume Kosminio Proto, jis atsakytų, kad jo tikslas buvo sukurti žmogų kaip Viešpaties atvaizdą, gebantį suprasti, kas yra tobula, dievinti tą tobulumą ir įgyvendinti jį Žemėje. Ne veltui Jėzus yra pasakęs štai tokius žodžius: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“ (Mt 5, 48) Žmogus turėjo būti visažinis ir visagalis, jis turėjo visus mylėti, kaip tą daro Viešpats, todėl jei nuėjo lengvesniu keliu ir pasireiškė tik vienoje siauroje srityje – matematikoje, muzikoje, poezijoje ar plaukime – jis vadintinas sektantu. Baisiausia, kad žmogus to nesuvokia!

Lavindamas protą, jausmus ir valią, žmogus privalo suprasti, mylėti ir įgyvendinti... Ką įgyvendinti? Dievo Karalystę ir Jo Teisingumą Žemėje. Tik tada jis bus išgelbėtas, tačiau ne taip, kaip įsivaizduoja dauguma krikščionių. Argi pakanka vien tikėjimo ir kelių gerų darbų, kad keliautume į Dangų ir sėdėtume Dievo Tėvo dešinėje? Vargšas Viešpats, apsuptas storžievių, nemokšų, apsirijėlių, girtuoklių, rūkalių, ištvirkėlių! Žmonės mano, kad neturi reikšmės, kaip jie gyveno, svarbiausia, kad jie yra teisingieji, kad nuoširdžiai tiki – štai todėl nusipelno keliauti tiesiai į Dangų. Bet aš tuojau pasakysiu, kas jiems nutiks iš tikrųjų.

Gyveno Bulgarijoje toks stačiatikių šventikas, kuris nuolat barė savo žmoną, esą ji – nusidėjėlė. O save jis laikė tobulu tikinčiuoju. Vieną dieną, jau gulėdamas mirties patale, jis nusprendė atsisveikinti su žmona ir jai tarė: „Iki pasimatymo Danguje, brangioji.“ Šventikas mirė, netrukus paskui jį iškeliavo ir žmona. Atkeliavusi į Dangų, ji puolė ieškoti vyro, tačiau niekur jo nerado ir kreipėsi pagalbos į šventąjį Petrą. Šis pavartė savo storą knygą ir atsakė: „Nerandu, tikriausiai jis požemyje.“ Tada šventasis Petras davė moteriai leidimą nusileisti į Pragarą. Ten patekusi moteris pamatė savo vyro galvą, kyšančią iš verdančio vandens kubilo! Negalėdama tuo patikėti, ji sušuko: „O, mano vyre, kokioje siaubingoje situacijoje atsidūrei!“ – „Negailėk manęs, – tarė šis. – Mano situacija privilegijuota, nes aš sėdžiu ant metropolito galvos.“

Štai kas nutinka daugeliui vadinamųjų teisuolių! Pabuvę Pragare, jie vėl grįš į Žemę mokytis ir tobulėti. Įšventintųjų mokymas teigia, kad dauguma žmonių būna sektantai tol, kol galų gale tampa tobuli.

Panagrinėkime kitą pavyzdį. Dabar yra susiformavusi tokia nuomonė, kad labai kilnu dirbti kokios nors žmonių grupės labui. Gal ta grupė yra profsąjunga, gal politinė partija ar net visa šalis. Tačiau iš tiesų tokia veikla yra savanaudiška. Jeigu nesirūpiname visa žmonija, tai esame apsiriboję sektantai. Įšventintųjų mokymas teigia, kad mes – kosmoso dalis. Taip, mes susiję su visa Žeme, su vandeniu, oru, ugnimi, susiję su Saule, net su tolimomis žvaigždėmis, tai kodėl gi susigūžę rūpinamės tik savimi?

Beje, ar esate pažinę žemės, oro, vandens ir ugnies paslaptis? Juk būtent šiems elementams mes turime dėkoti už savo egzistenciją. Jūs paklausite, kokios tai yra paslaptys, ką turite pažinti. Paslapčių daug: pavyzdžiui, kodėl planetoje sausuma užima mažesnį plotą nei vanduo, kodėl oro plotas dar didesnis, o ugnis ir šviesa driekiasi iki begalybės? Tai reiškia, kad ir mūsų egzistencija ribų neturi.

Dabar pasvarstykite, kiek laiko mes galime apsieiti be tam tikrų elementų? Nevalgę išgyventume penkiasdešimt ar šešiasdešimt dienų, negėrę – tik apie dešimt dienų, be oro – vos kelias minutes, o kai širdis praranda šilumą, mirštame tą pačią akimirką. Tai tik įrodo, kad kietas elementas yra mažiau svarbus už skystą, šis mažiau svarbus už dujinį, o patys svarbiausi yra eteriniai elementai – šviesa ir šiluma.

Taigi svarbiausias žmogui – eterinis, dvasinis elementas, kurio pripildyta visa erdvė. Tai kodėl, užuot ieškoję didingumo, visuotinumo ir laisvės, žmonės eikvoja savo energiją įsikibę į menkus dalykus, į smulkmenas? Atsakymas paprastas: todėl, kad jų mąstymas ribotas, sektantiškas. Įdomu, kad religijų hierarchai, politikai, ekonomistai ir filosofai sektoms skelbia oficialų karą, tačiau net nenutuokia, kad patys yra sektantai!

Žinoma, sektų būna visokių ir aš nesiimu spręsti, kurios iš jų kenkia labiau, nesu šios srities žinovas. Kita vertus, normalu, kad galimybės kenkti yra ribojamos, tačiau šį darbą turėtų atlikti nešališki, dori žmonės, gebantys atskirti, kas sėja anarchiją ir netvarką, o kas neša taiką, teisingumą ir laimę žmonijai, kas Žemėje kuria Dievo Karalystę ir artina Aukso Amžių.

Dabar noriu keliais žodžiais apibūdinti Įšventintųjų filosofijos esmę. Bulgarijoje gyveno moteris, kuri laikoma viena garsiausių pasaulio aiškiaregių. Jos vardas Vanga. Vangos paslaugomis naudojosi net įvairių šalių vyriausybės, prie jos namų buvo pastatytas viešbutis lankytojams, kurie atvykdavo pas ją iš viso pasaulio. Čia žmonės ieškojo atsakymų į visokius painius klausimus. Įdomu, kad aiškiaregė buvo akla ir svečiai turėjo jai duoti savo liestą gabalėlį cukraus. Būtent šis cukrus Vangai suteikdavo stulbinamai tikslios informacijos apie žmogaus praeitį, dabartį ir ateitį.

Kaip tai paaiškinti? Paprastai. Kiekvienas žmogus skleidžia be galo mažas, nematomas ir neapčiuopiamas daleles, kurių mokslas dar nėra ištyręs. Šios dalelės sklinda erdvėje, nusėda ant įvairių paviršių ir į juos įsigeria. Todėl visi mes paliekame savo antspaudą ant daiktų, kuriuos paliečiame, ar žmonių, kuriuos sutinkame. Toks antspaudas praneša apie mūsų dorybes, jėgą ar šviesą, kurią skleidžiame, taip pat ir apie ligas, ydas bei visas blogybes. Viskas išsaugoma, tad vieną dieną sulaukiame atpildo už viską, ką gero ar blogo esame nuveikę. Bet visa tai nuo žmogaus akių paslėpta ir tą informaciją suvokia tik aiškiaregiai.

Įšventintųjų filosofijos ir tikrosios religijos pagrindas yra mokslas, žinios, kurias saugo labai evoliucionavę žmonės – jie vieni regi nuo kitų akių paslėptus reiškinius. Jei kas nors tų reiškinių nepripažįsta, ką gi, tai jų reikalas. Tačiau vieną dieną jie irgi supras, kur slypi tikroji tiesa. Bet dabar būtent jie yra tikrieji sektantai. Taip, tie, kurie nenori pripažinti, kad jų mintys, veiksmai, jų vidinė būsena daro įtaką kolektyvinei sąmonei, yra riboti sektantai. Jie elgiasi taip, kaip jiems šauna į galvą, nė kiek nesirūpindami, kokią įtaką – gerą ar blogą – jų veiksmai daro kitiems žmonėms. Jie tikrų tikriausi sektantai.