„Susitikimai su savimi“ pradeda plačios ir gilios sąmonės lietuvių rašytojos metafizikės seriją „Kosmoso memuarai“ ir tuo pačiu tam tikra prasme tęsia Senojo Meistro istorijas. Po laiką gebanti keliauti Lina nerimsta vėl patirti ir tuo pačiu pažinti ką nors nauja, padėti kitiems susitelkti ties svarbiausiais jų dvasiai uždaviniais, suburti visus kūrybiniam bendradarbiavimui su Visata. O labiausiai ji trokšta susitikti su kitais savo pačios sąmonės įsikūnijimais...
Vertingiausia šiame romane yra tai, kas slypi po išoriniu apvalkalu, po fabula, kuri neleidžia nuobodžiauti – nuotykis gena nuotykį, herojai nenustoja stebinti savo charakteriais, unikaliais gebėjimais. Per sklandų ir įtraukiantį pasakojimą žingsnis po žingsnio autorė atskleidžia visą mūsų regimos ir neregimos būties struktūrą bei raidą, kurios sisteminimui ir žinių įgijimui apie tai skyrė ir tebeskiria daug laiko ir energijos.
Tikiu, kad sisteminė, plati pasaulėžiūra padeda aiškiau suvokti save, savo vietą būties evoliucijoje, suteikia pakantumo kitoniškumui, skatina bendradarbiauti ir galų gale tapti evoliucijos bendrakūrėjais.
Saulė Zujūtė
* * *
„– Jaučiu, kaip blaškaisi ieškodama naujos krypties savo energijoms, – tęsė Nastasija. – Manau, kad tokiu tikslu galima laikyti siekį savo pavyzdžiu skatinti žmonių norą susipažinti ir bendradarbiauti su skirtingų pasaulių ir kitoniškos sąmonės struktūros būtybėmis. <...> Nemanykite, kad tai bus tik svaiginantys, pavojingi nuotykiai. Ilgalaikiai projektai įgyvendinami žingsnis po žingsnio, beveik neregimai ir kartais netgi nuobodžiai. Čia svarbu būti ir savimi rėžti naują vagą žmonijos kolektyvinėje pasąmonėje. Būti savimi, spinduliuoti savo vertybes, gyventi pagal jas ir skleisti savo sąmonės vibracijas į aplinką. Dėl to tokių ilgų projektų dalyviams patariama rasti ką veikti.“
Redaktorės žodis
Kiekviena knyga, kiekvienas literatūros kūrinys yra geranoriškas autoriaus kvietimas apsilankyti jo pasaulyje. Minčių, jausmų, vizijų. Tuo pačiu tai ir dalijimasis su kitais dvasine patirtimi, kuri leidžia pamatyti dar vieną, galbūt iki šiol neregėtą mus supančio pasaulio briauną, atspalvį, plotmę.
Knyga, kurią laikote rankose, kupina būtent tokių netikėtumų. Viskas, ką manėte žiną apie būtį, likimą, save ir savo ryšius su aplinkiniais gali staiga pažirti į smulkias smėlio smiltis, tačiau tai sukels ne nusivylimą, o greičiau džiugų suvokimą, kad žinios apie Visatos sandarą ir žmogaus vietą joje, žmogaus egzistencijos prasmę, yra neaprėpiamo gylio. Ir kad neturėtume veltui švaistyti mums skirto laiko, kad siektume šių žinių, keltume savo vibracinį dažnį, plėstume sąmonę.
Kaip ir ankstesni šeši Saulės Zujūtės romanai, taip ir šis – daugiamatis kūrinys, kurį skaitydamas kiekvienas ras būtent tą informacijos lygmenį, kurį jau yra pasiruošusi priimti jo sąmonė. Vienus galbūt suintriguos nuotykių pilna fabula, kitus – istoriniai faktai bei kontekstas, kuriame veikia herojai. Vieniems didžiausią įspūdį paliks autorės meistriškai perteikiama būties struktūra, suvokimas, kad už apčiuopiamos realybės plyti didžiulės, neištirtos, tačiau pilnos gyvybės erdvės, kitus apmąstymams įkvėps pažangios bendrystės ir bendradarbiavimo idėjos.
Tie, kas skaitė ankstesnįjį autorės romaną „Pažink savo pradžią ir pabaigą“ ir jau spėjo pamėgti pagrindinę heroję Liną, turės galimybę toliau kartu su ja keliauti po laiką – atsidurti mistiškose senovės civilizacijose Atlantidoje bei Drakonų karalystėje, viduramžių Portugalijoje ar XXII a. Vilniuje, vėl sutiks jos draugus Eglę, Viljamą, Izabelę, Antuaną, Etjeną, kartu patirs kvapą gniaužiančius jų nuotykius. Na, o „naujokams“ tai bus įdomi ir neabejotinai naudinga pažintis. Su charizmatiškais herojais, paraleliniais pasauliais ir realybėmis, su aukšto sąmoningumo būtybėmis. Su Visata. Ir, žinoma, jos centru – pačiu savimi...
Ernesta Pakrosnienė
* * *
IŠTRAUKA IŠ KNYGOS
(pokalbis per pokylį XVII a. Portugalijos dvare)
Kaip ir planavusi, Lina sugebėjo taip pasisukioti šalia Luko, kad šis, paprastai vengdavęs prievolės šokdinti damas, nė nepajuto, kaip kartu su ja stojo į šokėjų eilę. Šokiai tais laikais buvo lėti – tik tam tikrų žingsnelių kartojimas susiėmus už rankų, visą kūną išlaikant tiesų. Sudėtingesnius judesius ribojo moterų korsetai ir aukštos apykaklės. Toks neskubrus pasivaikščiojimas muzikos ritmu, kaip jį įvardijo sau Lina, buvo itin palankus norint pabendrauti.
Lukui Lina kažkuo priminė jo žmoną. Gal savarankiškumo dvelksmu, gal ryžtu akyse, kad ir kaip nuolankiai ji stengėsi elgtis. Tam, kad geriau ją suvoktų, akimirkai užsimerkė ir pamėgino pajusti šalia esančią moterį kaip visumą. Taip jis mėgdavo studijuoti visus jį dominusius žmones. Vidiniais pojūčiais išjausta žmonių aura jam atskleisdavo tai, ką slėpė sąmoningai valdomos veido išraiškos ir tradicijų tramdoma kūno kalba. Šį kartą nustebo, nes atrodė, kad šalia nieko nėra, tik sąmoninga tuštuma, iš kurios galėjai tikėtis gimsiant ištisus pasaulius. Susimąstęs murmtelėjo sau po nosimi kiniškai:
– Nebūtis yra visatos pradžia.
Šalia jos jis būtent taip ir jautėsi: tarsi egzistencijai pažadinta neišreikšta būtis. Viduje sukrutėjo iki tol miegojusi aukštesnės sąmonės ugnis ir iš lėto ėmė sklisti kūnu.
Lina išgirdo tylius žodžius ir įdėmiai nužvelgė Luko veidą. Apie ką jis mąsto, užsimerkęs, paniręs į save, pamiršęs ir šokį, ir šokio partnerę, tik automatiškai pataikydamas į nesudėtingą šokio ritmą? Kodėl cituoja klasiką? Ji atpažino Lao Dzė[1], pirmąjį jo knygos Dao de dzing[2]skyrių, ir be vertėjo Mykolo pagalbos. Juk pati jį išsamiai studijavo, kai paauglystėje kelerius metus viešėjo dvylikto amžiaus Kinijoje. Pagauta malonių prisiminimų iš tų dienų, netikėtai pati sau ji taip pat kiniškai išdeklamavo teksto tęsinį:
– Būtis yra visų daiktų motina.
Lukas atsimerkė ir, iš nuostabos užsimiršęs, nemandagiai įdėmiai įsistebeilijo į ją.
– Ponia mokate kiniškai? Ar esate buvusi tuose kraštuose?
Lina oriai linktelėjo galvą ir palaikydama oficialų pokalbį tarė:
– Taip, kurį laiką keliavau po pietinius ir pietrytinius Kinijos regionus, studijavau senąją kultūrą. O jūs kur išmokote šios kalbos?
– Esu ne kartą lankęsis Kantone prekybos tikslais, kurį laiką gyvenau Makau saloje prie pietrytinės Kinijos pakrantės. Jau daug metų studijuoju kinų kultūrą ir filosofinius kūrinius.
Lina nesusilaikė ir šiek tiek paniekinamai šyptelėjo. Tai, kad Lukas daug laiko skyrė prekybai, alinančiam plaukiojimui laivais ir beveik nesinaudojo galimybėmis mokytis kinų ar japonų kovos menų, jai buvo mažiausiai patraukli jo charakterio savybė. Lina tai vertino kaip dvasinį prigimties tingumą ir polinkį pasiduoti gyvenimo tėkmei. Iš savo negausių slaptų stebėjimų ir Viljamo pasakojimo nevisiškai gerai suvokė Luko vidinį pasaulį.
Lukas taip pat neteisingai interpretavo jos paniekos priežastį. Savo bendraamžių nuolat buvo kritikuojamas dėl traukos studijuoti Rytų kultūrą bei filosofiją, dėl polinkio daugiau mąstyti nei aktyviai veikti, todėl pamanė, kad ir Lina dėl to jį niekina. Jis užsidegė atsakyti į nebylų priekaištą.
– Filosofijos studijos nėra beprasmis laiko leidimas, – tyliu, ryžtingu balsu jai paaiškino. – Daosistinė meditacija gali būti tokia pat aktyvi bei veiksni kaip ir kita vyrams priskiriama garbinga veikla – karyba ar fizinis lavinimasis. Mano mokytojas pabrėžia sąmonės ugdymo privalumus ir teigia, kad tikras daosistas nepateks į nepalankias situacijas, kuriose jam reikėtų kovoti ar gintis.
– Tobulosios Tylos būsena? – jau palankesne veido išraiška pasiteiravo Lina.
Šio metodo ji mokėsi jaunystėje pas savo kovos menų mokytoją Kinijoje ir dažnai praktikuodavo vėliau. Jeigu Lukas ją išmano, tai ji klydo dėl jo interesų ir yra pasiruošusi tai pripažinti, o jeigu reiks, ir atsiprašyti.
– Tyrosios Tylos būsena, – pataisė ją Lukas.
Tokio termino Lina nebuvo girdėjusi.
– Ar tai kitas to paties potyrio pavadinimas? Gal galėtumėte man nupasakoti jį smulkiau?
Lukas nusišypsojo ir papurtė galvą.
– Sunku apie tai kalbėti, nes žodžiai iškraipo ir riboja esmę. Lengviau jausti ir tame būti. Štai, įeisiu į tai, o jūs, jeigu turite tos būsenos patirties, ją atpažinsite.
Lukas susikaupė ir nuščiuvo. Jis tvirtai suspaudė jos ranką, per fizinį ryšį norėdamas leisti jai pajusti tą patį, ką jautė pats. Iš pažiūros atrodė, kad jis nejuda. Lina apsidairė ir pamatė, kad erdvi pokylių salė, ką tik knibždėjusi ir šurmuliavusi, sustingo. Ją apėmė ramybė ir pirmapradė tyla. Po kelių akimirkų salė vėl sujudo ir viskas grįžo į įprastą ritmą.
Tai buvo kažkas kita nei Tobuloji Tyla. Tą Lina aiškiai suprato, nors ir nežinojo, ką patyrė. Lukas noriai paaiškino:
– Tyrojoje Tyloje sustoja laikas, o sąmonė veikia virš jo. Dėl to spėju sumodeliuoti įvykius taip, kaip man reikia, ir išvengiu nepalankių situacijų. Ar jūs turėjote omeny tą patį?
– Ne, Tobuloji Tyla yra laiko įgreitinimas, kad spėčiau įveikti savo priešininkus jiems dar nepajudėjus iš vietos. Jūsų metodas galingesnis, – sąžiningai pripažino Lina ir pagauta impulso paprašė: – Ar galėtumėte mane to išmokyti?
Lukas sutriko. Pokalbis nuo pat pradžių išėjo už formalaus bendravimo, koks turėjo būti su nepažįstama didike, ribų. Abu kalbėjosi kaip seni draugai, besidalijantys džiugiais atradimais. Jis norėjo vėl ją matyti, išklausinėti apie kuriančiąją Tuštumą, kurią jautė iš jos sklindant, sužinoti apie Tobuląją Tylą, mokyti Tyrosios Tylos... Tiesiog būti šalia jos ir mėgautis tuomet apimančiu jaukumu. Ir tuo pačiu tokie nauji jausmingi norai Luką sutrikdė. Jis buvo griežtas santuokos tyrumo saugotojas ir juto, kad gilesnė draugystė su šia jį traukiančia moterimi grėsė virsti stipriu emociniu nesantuokiniu ryšiu.
– Jeigu kada nors rasite laiko ir galimybių apsilankyti mūsų šeimoje, manau, kad ištaikytume valandėlę pakalbėti ir apie dao, – atsakė pereidamas į oficialų toną. – Mano žmona Amelija taip pat seniai studijuoja senąją Rytų filosofiją, taigi ji, kaip ir aš, patirtų malonumą susipažinusi su jumis.
Liną prajuokino jo pastangos priminti vedusio vyro statusą. Ji gi neketino vilioti, norėjo tik įdomiai pabendrauti, o Lukas atrodė išsigandęs dėl tokios galimybės. Likusią šokio dalį jie mažai kalbėjosi, tik bendromis banaliomis temomis. Lukas net nepasidomėjo, iš kur ji, o pati nematė reikalo apie tai pasakoti.