Krepšelyje nėra produktų.
Įkvėpimo leidykla visiems
Vertybėmis grįstos psichologijos institutas
Anotacija
Šiandien gyvename visuotinės civilizacijos krizės sąlygomis. Šios krizės apraiškų galime pastebėti visose visuomeninio gyvenimo srityse: ekonomikoje, politikoje, religijoje, kultūroje, ekologijoje. Kiekvienas žmogus tiesiogiai jaučia krizės poveikį. Ji ateina į mūsų gyvenimą įvairių probleminių aplinkybių forma: tai gali būti sunkumai bendraujant su kitais žmonėmis, negalėjimas rasti įdomaus ir deramai apmokamo darbo, įvairios gyvenimiškos problemos, kurios kartais liejasi kaip iš gausybės rago. Be to, susiduriame ir su įvairiais vidiniais psichologiniais sunkumais, tokiais kaip stresas, depresija, vienatvės jausmas, prasmės praradimas, kaltės jausmas, nuoskaudos, agresyvumas, nepasitikėjimas, įkyriosios būsenos ir t. t.
Ar yra koks nors būdas tam pasipriešinti? Ir ne tik pasipriešinti, bet taip pat, remiantis asmeninėmis vertybėmis ir troškimais, formuoti pozityvią realybę savo vidiniame pasaulyje ir aplink save? Šioje knygoje rasite moksliškai pagrįstą atsakymą į šį klausimą ir sužinosite, kaip tai daryti praktiškai.
Vertybėmis grįsta psichologija yra naujausia psichologijos kryptis, siūlanti universalų psichologinių problemų sprendimo metodą ir padedanti įveikti net sunkiausias gyvenimo aplinkybes. Šis unikalus metodas, kurį gali įsisavinti kiekvienas žmogus, apibendrina ir sujungia geriausius psichologijos mokslo pasiekimus.
Knyga parašyta mokslo populiarinimo kalba. Ji bus naudinga tiek plačiajai auditorijai, tiek specialistams, kurie, remdamiesi čia pateiktomis žiniomis, galės išplėsti savo supratimą apie psichologinių problemų atsiradimo priežastis ir išmokti efektyviau taikyti įvairius psichologinius metodus.
***
Ištraukos iš knygos
Psichologija, kaip ir gyvenimas, neturi būti sudėtinga. Gyvenimas sudėtingas būna tik tada, kai nepastebime paprastų jo taisyklių. Jeigu bandysime atidaryti duris, traukdami jas ne į tą pusę, tai bus daug darbo reikalaujantis procesas, kuris neduos jokio akivaizdaus rezultato. O jei patrauksime duris tinkama kryptimi, jos atsidarys be jokių sunkumų. Man patinka mąstyti būtent šitaip tiek gyvenime, tiek psichologo darbe.
Nė viena psichologijos kryptis negali pasiūlyti mums visiško išgijimo. Kodėl? Visos psichologijos mokyklos pateikia tik dalinį asmenybėje vykstančių procesų aprašymą. Metodas, kuris yra paremtas fragmentiniu realybės apibūdinimu, negali būti visiškai veiksmingas. Be to, kadangi psichologai ne iki galo supranta, kas vyksta žmogaus psichikoje, taikydami savo metodus, jie gali sukurti šalutinį negatyvų rezultatą. Ir tai yra liūdna žinia mūsų pragmatiškajam klientui: jis ne tik negali būti tikras, kad jam siūlomas gydymo metodas bus veiksmingas, bet dar ir turi nuogąstauti dėl šalutinio poveikio.
Užduotis, kuri dabar laukia psichologų: būtina apmąstyti nueitą kelią ir viename konceptualiame lauke sujungti visą sukauptą medžiagą. Pagrindinis dalykas, kurį tyrinėja psichologijos mokslas, yra žmogaus asmenybė, bet ne paprasta asmenybė, o vientisa harmoningo žmogaus asmenybė. Psichologijos tikslas – padėti žmogui pasiekti vidinį vientisumą ir harmoniją. Būtent dėl šios priežasties buvo sukurta daug psichologijos metodų. Deja, neaiškus liko svarbiausias dalykas: nelabai supratome, kokio rezultato siekiame. Sukaupta be galo daug informacijos apie tai, kaip pasireiškia asmenybė, ir taip pat gerai suprantame, kaip veikia jos funkcinės sistemos. Dabar mūsų užduotis yra protingai apibendrinti visą šią medžiagą. Ši užduotis primena daikto čiupinėjimą tamsoje, bandant suprasti, kas tai yra.
Šis suvokimas ateina netikėtai: skirtingi faktai lyg savaime susijungia į vieną paveikslą, ir mes staiga suprantame esmę. Tokie suvokimo procesai vyksta ne logiškai, o veikiau intuityviai. Mes tarsi atspėjame, kas tai yra, remdamiesi savo prisiminimais apie įvairius daiktus.
Formuluojant vieningą asmenybės teoriją, vyksta analogiškas procesas. Šiuo metu yra sukaupta labai daug informacijos apie tai, kaip pasireiškia asmenybė. Dabar reikia sužinoti, kokia ji yra. Kas mums gali padėti? Intuicija. Mes kiekvienas viduje jaučiame, kokia yra vientisa ir harmoninga asmenybė. Kiekvienas žmogus yra patyręs vidinį vientisumą ir harmoniją. Jeigu nebūtume išgyvenę šio jausmo, nesiektume jo patirti. Tik todėl, kad pasąmonėje žinome, kaip pasireiškia mūsų vidinis vientisumas ir harmonija, galime pastebėti, kada gyvenime šias būsenas prarandame. Tai verčia mus ieškoti galimybių vėl patirti šį jausmą. Kaip tik šios paieškos atveda žmogų pas psichologus, gydytojus, dvasininkus ir kitus mokytojus ar vadovus. Kaip tik jos verčia mokytis, studijuoti ir užsiimti aktyvia veikla, išsikeliant sau įvairius tikslus.
Galbūt suabejosite: „Argi tai mokslinis būdas – remtis intuicija? Juk mokslas visų pirma turi remtis logika ir racionalia analize!“ Ne visai taip, brangus skaitytojau! Žinomas mokslo istorijos tyrinėtojas Tomas Kunas (Thomas Kuhn) savo knygoje „Mokslinių revoliucijų struktūra“ (The Structure of Scientific Revolutions) rašo, kad moksliniai tyrimai kurį laiką vyksta vadinamajame „normalaus mokslo“ lauke; mokslininkai šiuo laikotarpiu tikslina įvairius duomenis, daugiausia naudodami analitinius instrumentus. Tačiau galiausiai jie aptinka naujų faktų, kurių negalima paaiškinti remiantis esamu supratimu, ir tada įvyksta mokslinė revoliucija, nes turi atsirasti iš principo naujas požiūris į realybę. Šis naujas požiūris negali užgimti loginiame lauke, kuriame įvairias sąvokas sieja vadinamieji nuoseklūs ir nepertraukiami perėjimai. Požiūris į realybę pasikeičia, kai įvyksta netikėtas ir logiškai „nepagrįstas“ suvokimo šuolis. Kaip tik tai pagaliau leidžia logiškai paaiškinti visus naujus faktus, tačiau tai daroma jau remiantis nauja konceptualia schema. Vienas žinomiausių pavyzdžių, parodančių, kaip tai vyksta, yra periodinių cheminių elementų lentelės (Mendelejevo lentelės) atradimas. Mendelejevas visą lentelę išvydo sapne ir tik paskui logiškai paaiškino principus, pagal kuriuos ji buvo sudaryta.
***
Egzistuoja daug psichologijos mokyklų ir krypčių, kurios užsiima dvasine sfera – tai ir transpersonalinės psichologijos specialistai, taikantys kvėpavimo praktikas, ir šeimos konsteliacijos specialistai, ir regresologai, ir metaforinių kortų specialistai bei daugelis kitų. Žinoma, negalime sakyti, kad psichologija visiškai atsigręžė į dvasinę žmogaus gyvenimo problematiką, tačiau dėmesys šiai sferai yra akivaizdus. Beje, akivaizdus ir susidomėjimas priešinga sfera. Nesunkiai pastebėsime, kad psichologinėje praktikoje stiprėja ir materialistinis požiūris. Dabar itin populiarūs įvairūs mokomieji seminarai, per kuriuos galima greitai pasiekti trokštamą rezultatą. Daugiausia juose kalbama apie manipuliavimą ir įtaką. Šiuolaikinėje psichologijoje galima išskirti dvi vienodai stipriai pasireiškiančias tendencijas. Kuri iš jų pradės dominuoti ir kuri atsitrauks į antrą planą? Ar psichologija sugrįš prie dvasinės koncepcijos – į dvasingumą orientuoto mokslo, kuris buvo dvasinės žmogaus pasaulėžiūros dalis ir rėmėsi įsitikinimu, kad egzistuoja Aukščiausiasis Kūrėjas ir kad žmogaus prigimtis neapsiriboja vien biologiniais ir psichiniais reiškiniais? O gal nugalės materialistinis požiūris, kuris neskatina savęs pažinti, tačiau veiksmingai padeda siekti greitų rezultatų?
***
Globalizacijos ir internetinės žiniasklaidos epochoje mūsų asmeninė galvosena ir elgesys daro įtaką visai visuomenei. Ši įtaka ypač sustiprėja, kai situacija yra nestabili, o šiuolaikinis visuomeninis mechanizmas kaip tik pasižymi dideliu nestabilumu. Galbūt dar pamenate iš fizikos, kad, kai sistema yra nestabilios pusiausvyros būsenos, net visiškai nežymi įtaka gali lemti globalias pasekmes. Įsivaizduokite kamuoliuką, gulintį ant kalvos viršūnės prie pat krašto. Jis gali nuriedėti žemyn dėl menkiausio poveikio. Tai reiškia, kad šiandien kiekvieno mūsų elgesys daro įtaką visai visuomeninei erdvei. Kokia bus ši įtaka, nulemia mūsų vidinės vertybės, nes būtent jos formuoja mūsų veiksmus. O mūsų veiksmai daro tiesioginę įtaką išorinei aplinkai. Beje, visos vertybės išsiskiria savita energija. Jos atspindi psichinio kūno substanciją, o psichinis kūnas taip pat turi savo energiją ir savo spinduliavimą. Todėl ne tik mūsų veiksmai, bet ir mūsų galvosena daro įtaką visai visuomenei. Žvelgiant iš šios perspektyvos, civilizacijos krizė yra suma visų individualių krizių, kurias išgyvena kiekvienas žmogus. Tai, ką matome vykstant visuomenėje plačiu mastu, yra ne kas kita kaip „didelis veidrodis“, kuriame kiekvienas žmogus gali įžvelgti savo asmeninį gyvenimą su visais jo prieštaravimais ir išbandymais. Globalinė civilizacijos krizė, kurią šiandien išgyvena visuomenė, verčia kiekvieną žmogų giliau pažvelgti į save ir patikrinti savo pamatines vertybes. Kas ten slepiasi? Ar trokštame sėkmės bet kokia kaina, galvodami tik apie naudą sau, ar atsižvelgiame į visas galimas pasekmes ir siekiame bendros gerovės? Mes gyvename nelengvais laikais. Nė trupučio neperdedant, šiandien sprendžiasi, ar įvyks sklandus evoliucinis perėjimas į naują žmonijos vystymosi lygmenį, ar krizė taps nevaldoma ir tiesiog nušluos nuo žemės paviršiaus visą šiuolaikinę civilizaciją. Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kuris scenarijus bus pasirinktas.
***
Iš vienos pusės, psichologijos mokslo raida padeda žmogui vis sėkmingiau siekti įvairiausių išorinių tikslų, tačiau tuo pačiu metu griūna jo vidinis pasaulis, ir tai matome vis aiškiau. Peršasi išvada, kad mūsų naudojami psichologiniai metodai iš esmės yra neekologiški. Jie ne sprendžia problemą, o veikiau ją pagilina. Pailiustruosiu šią išvadą tokiu pavyzdžiu: ar galime sakyti, kad sėkmingai išgydėme inkstus, jei atkūrėme inkstų funkciją, bet dėl gydymo sustojo širdis? Šis provokuojantis klausimas verčia įvertinti bendrą situaciją, užuot įtikinėjus save, kad viskas yra gerai. Taigi, žvelgiant objektyviai, turime kalbėti apie psichologijos krizę. Psichologiniai metodai padeda siekti išorinės sėkmės, tačiau, apskritai paėmus, situacija tik blogėja.
Šiuolaikinė technokratinė civilizacija kultivuoja žmogaus vartotojo vaizdinį. Vartotojas skatinamas susitapatinti su kūnu, o į dvasines ir dorovines vertybes nekreipiama dėmesio, jos tampa lyg ir nereikalingos. Mąstantis ir sąmoningai savo gyvenimą kuriantis žmogus pakeičiamas biorobotu, kuris patikimai tarnauja ekonominei sistemai. Todėl XXI a. pradžioje susiduriame su globalia civilizacijos krize. Jos ženklų matome visose visuomeninio gyvenimo sferose. Tai ir itin nestabili ekonominė situacija, žmonių sveikatos blogėjimas ir gyvenimo trukmės trumpėjimas, šeimos institucijos naikinimas, religinis ekstremizmas, kariniai konfliktai, grasinantys peraugti į pasaulinį karą, naudojant atominį ginklą, ekologinė katastrofa. Apibendrinus visus šiuos veiksnius, galima drąsiai teigti, kad šiuo metu žmonija yra labai pavojingoje situacijoje. Kas bus toliau? Ar pasaulis turi šansą išlikti, ar esame pasmerkti būti sunaikinti? Šie klausimai šiandien yra aktualūs kaip niekada.
Gyvenimo realijos nusako žmogaus sąmonę. Jos yra veidrodis, kuriame galime stebėti savo įsitikinimų ir vertybių atspindį. Šį paprastą faktą būtina giliai įsisąmoninti. Jeigu užlipu ant grėblio, ir jis skaudžiai duoda man per galvą, nereikia kaltinti grėblio. Grėblio smūgis yra tik reakcija į mano neteisingus veiksmus. O veiksmai gimsta iš nuostatų, kurios glūdi mūsų sąmonėje. Gresianti globalinė katastrofa, kelianti pavojų visos žmonijos išlikimui, verčia mus ryžtingai patikrinti pamatines vertybes ir prioritetus, formuojančius šiuolaikinio žmogaus sąmonę.
Vienas kultūrinio gyvenimo epicentrų, kuriame turi įvykti šis patikrinimas, yra psichologijos mokslas. Šiais laikais psichologiją studijuoja daugybė žmonių. Įvairių psichologijos mokyklų lyderiai bei sėkmingai ugdomojo vadovavimo srityje dirbantys specialistai tampa „žvaigždėmis“ ir aktyviai formuoja masių sąmonę. Kaip fizika yra svarbiausia disciplina tarp gamtotyros mokslų, taip psichologija yra svarbiausia tarp humanitarinių mokslų.
***
Pagal Maslou vidinis žmogaus pasaulis nėra nuo proto atskirta griaunančių pasąmoningų instinktų stichija. Jame slypi tikroji žmogaus prigimtis – koks jis turi būti pagal kūrinijos planą. Todėl ir bendravimas su šia prigimtimi turi būti visiškai kitoks. Reikia ne bandyti ją valdyti ir daryti jai įtaką, o mąstyti, bendradarbiauti ir padėti jai atsiskleisti. Įdomu tai, kad Maslou šioje citatoje taip pat mini daoistinį požiūrį:
O gal reikėtų tiesiog pripažinti, kad organizmas pasižymi „biologine išmintimi“? Jei išmoksime labiau juo pasitikėti ir žiūrėsime į jį kaip į savarankišką, sugebantį save valdyti ir savarankiškai rinktis, tai, be jokių abejonių, mes kaip mokslininkai (o ką jau kalbėti apie gydytojus, mokytojus ir netgi tėvus) turėsime pakeisti savo įvaizdį ir labiau priartinti jį prie daoistinio. Tai vienintelis man į galvą ateinantis žodis, kuris apima daugelį humaniškesnio mokslininko paveikslo elementų. „Daoistinis“ yra veikiau klausiantis nei nurodinėjantis; nesikišantis, nebandantis valdyti. Daoistinis požiūris skatina stebėti nesikišant, o ne užsiimti manipuliacijomis, siekiant valdyti; jis yra kontempliatyvus ir pasyvus, o ne aktyvus ir prievartinis. Prisiminkite priežodį: „Norint daugiau sužinoti apie antis, geriau pasiklausyti jų kryksėjimo nei kalbėti pačiam.“ Panašiai ir su žmonėmis: optimalus būdas sužinoti, kas jiems geriausia, – išklausyti jų nuomonės.
***
Analizuodamas šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, Franklis daro išvadą, jog visuomeninė situacija susiklosto taip, kad žmogus būtų priverstas ieškoti savo egzistencijos prasmės. Šiuolaikiniame pasaulyje nyksta tradicijos, kurios nuo senų laikų palaikė ir gynė dvasinės-dorovinės kultūros principus. Gyvendami su šiomis tradicijomis, žmonės savaime laikydavosi priimtų normų ir vystėsi kaip asmenybės. Tačiau šiais laikais tradicijų vaidmuo yra labai susilpnėjęs, o kai kuriais atvejais jas visiškai sunaikino šiuolaikinė masinė kultūra, kuri formuoja savus idealus, agresyviai brukamus žmogui. Pirmoje XX a. pusėje idealais buvo laikomos ideologinės nuostatos, kurios suformavo dvi totalitarines sistemas: stalininę Rusiją ir fašistinę Vokietiją. Antroje XX a. pusėje idealais tapo vartotojiškos kultūros vertybės, auginančios žmogų egoistą, susitelkusį tik į asmeninių troškimų įgyvendinimą.
Taip žmogus netikėtai atsidūrė itin agresyvioje visuomeninėje aplinkoje, kuri yra visiškai nesuinteresuota, kad atsiskleistų jo asmenybė. Seniau įvairūs dvasiniai-doroviniai idealai padėdavo žmogui atrasti savo dvasinį pradą, o dabar kitokie idealai, kurie gausiai užgimsta šiuolaikinėje visuomenėje, šį pradą žmoguje žlugdo. Žmogus turi pasirinkti: arba išnykti kaip individualybė beveidėje šiuolaikinėje visuomenėje, arba pradėti sąmoningai kurti asmeninius santykius su gyvenimu.
Žmogus nėra nei fizinis, nei psichinis kūnas; jo būties pagrindas yra dvasinis pradas, siela. Kai dvasinis pradas yra aktyvus, žmogaus vidinis vientisumas sustiprėja, ir visi psichiniai bei fiziniai procesai harmoningai sąveikauja tarpusavyje. Priešingu atveju psichiniai bei fiziniai procesai trinka, ir šie sutrikimai pasireiškia psichiniais negalavimais bei ligomis. Kad būtų aiškiau, dvasinį pradą galime prilyginti sistemos valdymo centrui. Jeigu valdymo centras yra ir gerai veikia, visi sistemos elementai darniai dirba. Pavyzdžiui, automobilyje toks valdymo centras yra vairuotojas. Kol jis atlieka visus reikiamus sistemos priežiūros ir naudojimo veiksmus, tol visi automobilio elementai darniai sąveikauja. Jeigu vairuotojas šio vaidmens neatlieka, sistema pradeda trikti ir mes susiduriame su atitinkamomis pasekmėmis.
Taigi, norint, kad asmenybė pasiektų vidinį vientisumą, būtina leisti reikštis žmogaus dvasiniam pradui (sielai). Kaip tai padaryti? Siela visada siekia prasmės. Prasmė nėra jos vidinė savybė – ji ateina iš išorės, iš gyvenimo, o dar tiksliau – iš Dievo. Būtent santykyje su Dievu siela randa save. Kitaip tariant, siela neegzistuoja pati savaime kaip atskiras vienetas, taip pat kaip laužo kibirkštis neegzistuoja be liepsnos. Tik liepsnoje ji turi energijos, o nutrūkus šiam ryšiui, nulėkusi tolėliau į šalį, iš karto užgęsta.
